Naujienos

PO LEDU...

PO LEDU...

Kaip poledinės žūklės atidarymo ceremonijoje (2018-02-10) buvo pasakyta „Dievas mūsų pasigailėjo“, nes pasakė, tegu būna ledas, ir tas ledas tegu būna toks storas, kad tik su nauju grąžtu galėtumei eketę išgremžti jame, ne su tokiu kaip raštininko Jono. Taip buvo pasakyta, taip ir buvo.

Todėl šeštadienio ankstyvą rytą, šaltukui žnaibantis ir traukė įvairiausios mašinos link Pakumulšių naujojo tvenkinio į puikiai pažystamą vietą, medžiotojų namelį.

Daugelį metų renginio scenarijus nesikeičia, o kaip sakė apie pastovumą, vienas garsus krepšininkas, lygindamas jį su meistryste, galime konstatuoti, kad renginys visada yra organizuojamas meistriškai. Netgi, tobulai, ir mūsų poledinės olimpiados atveju, galime pakeisti posakį, kad „tobulumui ribos yra“, pagaliau, o kam keisti, jeigu tobula.

Brolis Algirdas išrėžė įkvepiančią kalbą, jam paantrino pats apskrities žvejų ir medžiotojų bosas Algirdas, pakėlė vėliavą, kuri smagiai suplazdėjo, o medžiotojo V. Linkaus ragas žvejus olimpiečius atrodė nupūtė ant ledo su savo visais prietaisais, dėžėmis ir viltimis pagauti, jei ne auksinę žuvelę, tai jau prizinį ešerį būtinai.

Tik tradicinio vyriausiojo teisėjo mantiją šį sykį apsigaubė medžiotojas, žvejys ir „liūtas“ Algirdas, mat brolis „liūtas“ Dalius tuo metu kitam pasaulio pakraštyje sumąstęs pasideginti tik šiltus linkėjimus siuntė. Olimpiados rėmėjai tradiciškai, stabiliai tie patys, todėl vardinti nebėra prasmės. Tiesa vienas iš rėmėjų, koją sunkiai remdamas, tik prizų privežę ir išvyko ištiesti koją, kurios čiurna, sakė yra paaukota krepšinio dievams.

Prasidėjo trys ilgos šaltos valandos akistatoje su tais, kurie po ledu...

Tie, kurie po ledu..., tradiciškai kibo tiems, kuriems visada kimba, ir nėra čia jokio užkeikimo, nužiūrėjimo, ar lemties. Poledinėje olimpiadoje niekas negali smarkiai keistis, nes tai pažeistų stabilumą ir tradiciją. Net ir tie, kurie vartojo „dopingą“, leistinose normose, ne taip, kaip kai ne kurių valstybių olimpiečiai, rezultatų nepagerino. Tik, gal mažiau šalo. Bet tradicinis karštas vynas iš termoso po pusantros valandos atneštas, taip simboliškai iš pietinės pusės, iš ten kur turėtų būti šilta, buvo dar nepavėluotas, o labai savalaikis, nes riešo sąnarys jau buvo gerokai apstingęs nuo šaltuko, todėl bet koks karštas gėrimas buvo nedidelis išsigelbėjimas.

Didžiausią ešerį pagavo mažiausias žvejys, ir gal būt jis pagavo ir azartą žvejybai, į senelį, kuris įdavė anūkui meškerėlę į ranką, ir jauką tuo metu stvėrė, beveik 200 g. gražuolis iš po ledo... Simboliška, kad paskui senelis to anūko dėka gavo du prizus „už didžiausią laimikį“, ir „už daugiausiai sugavusį“ olimpietį, ir buvo tai pastovus renginio dalyvis Algis Jakas.

Net vietiniui žvejui Artūrui kokie ten po ledu tūnantys tvenkinių dievai buvo palankūs, net ir trukdant šeimai, Rolandui ir jo šeimai sugebėjo pasiekti olimpinių prizinių aukštumų, o jeigu vienas būčiau žvejojęs? Retoriškai klausė kukliau pasirodžiusiųjų. Jeigu vienas būtų gaudęs, jau būtų ne olimpiada, kažkas atsakė, o žvejyba.

Olimpiada baigėsi karališka žuviene, kurią tradiciškai virė Adolfas, besiplėšydamas tarp eketės ir puodo. Šį kartą, kaip ir daugelį kitų kartų, žuvienė išėjo karališka, olimpiečiai ir šeimos nariai išvalgė visą katilą, sušilo, pasidžiaugė vieni kitais, geromis dovanomis, gera nuotaika, gerai praleistu laiku, apie  kurį laiko žinovas Algirdas sakė, kad jis  neįskaičiuojamas į žvejo gyvenimą.

Tokių pasirodo stebuklų būna, kai išsiruoši susitikti su draugais ir su tais kas po ledu...

Atkentėjęs tris valandas ant ledo žvejys ir raštininkas Jonas.


grįžti