Naujienos

Maršrutas Kuršėnai-Juodkrantė-Kuršėnai

Autobusas, vykstantis maršrutu Kuršėnai-Juodkrantė, miesto ribą kirto pagal iš anksto patvirtintą grafiką, na gal ir kokiomis penkiomis minutėmis vėliau. Keleivių važiavo tiek, kiek ir buvo numatyta, tik gal kokiomis dviem „liūtienėmis“ mažiau, dėl savaime suprantamų, subjektyvių ir objektyvių priežasčių, o likę visi kartu su kolonėlė muzikai ir kalboms leisti, puodu, malkų ryšuliais ir dešrelių pakuotėmis, kečiupu, pipirais ir kitais rykais ir rakandais, išvyko.

Marrtynas įsitaisė pirmoje dvivietėje sėdynėje, apsikrovė manta iš šiaip visokiu, aukščiau išvardytu  skarbu, taip ir prastovėjo visą kelią sakydamas kalbas, padėkas, tostus, dainuodamas, šokdamas ir leisdamas muziką, nes jis kaip Žemaitijos zonos LIONS klubų koordinatorius buvo dar iš šios kelionės organizatorius ir iniciatorius. Kadangi mūsų klubas šiai žemaičių ir Martyno idėjai ir iniciatyvai pritarė, ir atsiliepė į kvietimą „pamačyti“.

Kelionė neužtruko, žiū jau ir keltas, kur pasiglėbesčiavome su kartu su mumis besikeliančiais žemaičių „liūtais“. Dar keliolika kilometrų vingiuotais Kuršių nerijos keliais iš štai ji, galutinė stotelė – Juodkrantė. Mūsų čia jau laukė Nidos LIONS klubo atstovai, laukė darbas ir poilsis.

Be didelių ceremonijų ir kitokių ceremonialų, apsiginklavę pirštinėmis, gera nuotaika puolėme gražinti Juodkrantę. Dirbome negailėdami savęs, paprasčiausiai norėdami, kad tas kampelis, kurį mums lemta tvarkyti toks ir būtų – švarus ir gražus.

O tuo metu Adolfas su Rolandu pasiliko prie marių kranto, kur įsirengė lauko virtuvę, pasikūrė laužą ir ėmėsi žuvienės virimo burto, o kad daugiau būtų mistikos ir atbaidytų kokius nors kerus ar negeras dvasias, dar turėjo iš Gogolio gimtinės ukrainietiškos pipirų trauktinės ar antpilo. Gal būti ir ne visai į sriubą pilti ją naudojo, bet kas matė kur, juk visi dirbo.

Tačiau didelis būrys talkininkų greitai atliko darbą, įveikė visas šakas ir krūmus ir išvalė nedidelę marių įlankėlę, pasišnekučiavo tarpusavyje, su žvejais iš Vilniaus, pasifotografavo ir patraukė link virėjų, nes artėjo pietų metas.

Tada dalis talkininkų išvažiavo dar prie kažkokios ožkos kopos ar viso kalno ir netrukus sugrįžo su glėbiais priravėtų... pušelių irgi kitokių augalų, kurių, matyt ožkos nemėgsta. Tada prasidėjo bendravimas ir poilsis, kol kokas Adolfas nepaskelbė apie žuvienės virimo pabaigą. Tada talkininkai čiupo už lėkščių, stojo į eilę ir gavo po du samčius burnoje tirpstančios žuvienės. Visi ragavo ir negalėjo apsakyti žodžiais kaip buvo skanu.

Po žuvienės ir dešrelių suvalgymo, vietiniai „liūtai“, nevietinius išsivedė į gūdžius ir kalnuotus vietinius miškus, paklajoti po Kuršių nerijos dykras, pasigrožėti mariomis ir jūra vienu metu, pakvėpuoti pilna krūtine sprogstamai sveiku maišytu pušų-marių-jūros oru, bei ir toliau džiaugtis pačiu puikiausiu oru.

Vėliau vykome į kažkokią poilsio vietą, kur prieš kelionę namo dar pasistiprinome, čia dar vyko visokios ceremonijos, padėkos, sveikinimai klubams ir skambėjo aukštai pažadai tokį renginį padaryti kasmetiniu, juolab, kad su visais nugarą čia lenkė ir visų LIONS klubų gubernatorė Daiva  Šorienė. Bet diena ėjo į pabaigą, todėl reikėjo skirstytis, nors niekas tai daryti ir neskubėjo...

Pagaliau sulipome į savo autobusą su visa likusia manta ir dovanomis, prisikvėpavę stebuklingo pušų-marių-jūros oro, stebuklingai prisibendravę, parsinešėme dar ir stebuklingą savo nuotaiką ir ta mūsų kukli transporto priemonė, staiga, stebuklingai pavirto į naktinį klubą kur dj Marčius leido muziką, o kiti leido sau ir savo antrosioms pusėms šokti ir dainuoti iki užkimimo..., nors užkimimas dar tik laukė ryte...

Autobusas vykstantis maršrutu Juodkrantė-Kuršėnai miesto ribą kirto jam vienam žinomu grafiku...

Savo stotelėje išlipęs, apsvaigęs nuo stebuklingo oro ir šokio, stebuklingai sugrįžęs Jonas...

 

 

 

 


grįžti