Naujienos

POLEDINĖS ŽŪKLĖS YPATUMAI

Ne visas tradicijos klube yra įmanoma išlaikyti, yra tokių, kurios priklauso nuo oro. Ir viena iš jų yra poledinės žūklės olimpiada Pakumulšių tvenkinyje rengiama kartu su Kuršėnų medžiotojų būrelio vyrų kompanija.

Šiemet žiema tokį malonumą Šiaulių rajono LIONS klubo žvejams leido apturėti ir ledas buvo kaip reikiant storas ir kietas, jeigu grąžtą suki ne ta kuria reikia kryptimi, kaip nutiko vienam žvejui. Bet kaip sakoma neužbėkime įvykiams už akių.

Vasario 4 dieną, ką ten dieną, nuo labo ryto sugužėjo būrys vyrų apsiginklavę poledinės žūklės prietaisais, įtaisais ir kita kovine – žvejybine įranga ir apranga, į jau 13-ąją Žemaitijos krašto žvejų mėgėjų poledinės žūklės olimpiadą.

Tradicinis vyriausiasis teisėjas Dalius surikiavo visus į vieną liniją, trimitininkas sutrimitavo vėliavos pakėlimo ceremonialui būtiną maršą, o vėliavą pakėlė praėjusios žvejybos olimpiados nugalėtojas Algirdas.

Buvo išaiškintos taisyklės – viena meškerė, trys valandos kovos su žuvytėmis ir svėrimo procedūra – paprasta, tikslu ir aišku.

Medžioklės ragas davė varžymosi pradžios ženklą ir žvejai jau ginkluoti grąžtais, samčiais, dėžėmis ir kitais žvejybos ir iš namų nugvelbtais apyvokos dalykais pasklido po ledo platybes. Be jokių ten echalotų bandydami atspėti, kurgi slypi plėšrieji pūgžliai, ešeriai ir kiti poledinio pasaulio išalkę  gyventojai.

 

Suvaitojo gręžiamas tvenkinio ledas, nes į jo kūną beveik vienu metu smigo mažiausiai 15 grąžtų, po to jau visi sėdosi prie ekečių ir pasilenkę į jas, matyt, kas burtažodžius kalbėjo, kas jauką pylė, kas ledus krapštė, kas žuveles įkalbinėjo, bet olimpiada prasidėjo sėkmingai. Žinoma, jeigu neskaityti vienos beveik sušlapusios kojos, kurią netyčia prie pat krašto sugebėjo įkišti Marius, bet olimpiada juk trylikta, o jis pirmą kartą ant ledo, tai gal batas ir nesuprato, kodėl žūklė poledine vadinasi, jei eiti reikia ant ledo. Bet čia filosofinis klausimas ir atsakymas į jį ir ties glūdi kažkur eketėje.

Po gero pusvalandžio pavėlavęs ant ledo atsirado Vismantas, truputį nustebindamas daug mačiusius, užsigrūdinusius poledinės žūklės veteranus, žvejojančius ne tik ant kokių tai marių, bet ir nusitrekiančius net ant Čiudo ežero. O kokie ten čiudai geriau neklauskim jų, nes tektų visą romaną rašyti. Bet kalba apie Vismantą. Taigi, jis nustebino visus, nes išsitraukė teleskopinę 5 metrų ilgio meškerę ir išsigręžęs eketę užmetė ją (tiksliau būtų - įleido atsargiai) ir atsistojęs kiek leidžia meškerės kotas ėmė ramiai stebėti plūdę. Pasirodo galima ir taip, o stebėtis nebuvo kada, nes pradėjo kibti.

Neužilgo ant ledo pakvipo karštu vynu, ir ne kokia nors „Vyno kopija“, kaip vadinasi geriausia metų knyga, K. Navako romanas, o gerai žolelėmis pagardintu ir karštu iki leistinos normos vynu.  Jo, šito karšto vyno, reikia pasakyti reikėjo, nes daugelis jau buvo sužvarbę ir negelbėjo nei kava su citrina, kuria vaišino Algirdas, nei Mariaus neaiškus skystis metalinėje taurelėje.

Kibo ne visiems vienodai, bet kibo, bent jau tampė kažkokie nematomi pirštai tvenkinio dugne tas avižėles visiems, ant ledo gulė ir mirtinai sušalo daugybė pūgžlių ir ešerių.

Olimpiados dalyviai atkakliai žvejojo nesižvalgydami per petį nei per savo, nei per svetimą, visi tikėjosi sugauti didelį ir sunkų laimikį..., o ant kranto komanda vadovaujama Adolfo virė kvapnią žuvienę, apie kurią  jau pradėjo duoti žinoti gurgiantys, sušalę skrandžiai. Kiti susibūrę apie eketes po tris ir daugiau kažką aptarinėjo ar užkalbinėjo kiek nedraugišką vandenį.

Vismantas pakeitė meškerę į mažesnę, polediniai tinkančią, ir net vietą pakeitė dislokacijos, arčiau žuvienės ir net jauką trynė į mirtinai šąlančius pūgžlius – nekibo. Kažko jis su Neptūnu ar kokiu lietuvišku Ežeriniu susipykęs buvo, ar eketę prispjaudęs kur.

 

Signalas nutraukė varžytuves ir visi sušalę, įraudę 13 - osios olimpiados dalyviai parskubėjo į medžiotojų trobelę, sverti laimikį, stverti lėkštę sriubos, kurias paslaugiai dalijo šef-povaras Adolfas su pagalbininku ir vyno nešiotoju ir dozatoriumi Antanu ir tikėtis pačiupti vertingų prizų, kuriuos įsteigė Šiaulių rajono LIONS klubas  ir Aliukono Broniaus įmonė, bei Martynas. Verdiktą dėl nugalėtojų skelbė vyr. teisėjas Dalius ir iš savo nenušalusių rankų įteikinėjo vertinguosius prizus.

O 13-osios poledinės žūklės olimpiados nugalėtojais tapo:

1. Aliukonis Bronius.

2. Laucevičius Algirdas.

3. Lukšas Raimundas.

4. Kiriliauskas Jonas.

5. Sutkus Virginijus.

 

Visi kiti dalyviai irgi gavo paguodos prizus, o pirmiausia tie, kurie nesugavo nei vienos žuvelės.

Pasidžiaugę prizais, dar pašurmuliavę medžiotojai, LIONS klubo nariai išskubėjo namo, kas prizais pasigirti, kad savo nesėkmes apsakyti, bet visi geros nuotaikos ir gerai praleidę laiką, pailsėję.

 

Ketvirtą vietą užėmęs, užkietėjęs žvejys (paskutinį kartą taip kentėjęs ant ledo prieš du metus) raštininkas Jonas.

 


grįžti