Naujienos

PIRTIS, KUR NESIGIRDI LAKŠTINGALŲ


Šaltą ir palyginti žvarbų sausio pabaigos (01-27) penktadienio vakarą Šiaulių rajono LIONS vyrai nusprendė pasislėpti... pirtyje, tarp karšto garo, tarp ąžuolinių, beržinių vantų skleidžiamo aromato ir linksmo vyriško pokalbio.

 

Pirtis buvo pasirinkta Oliesino kaime, turizmo sodyba vadinasi „Lakštingalų sala“. O tas kaimas randasi važiuojant senuoju keliu iš Kuršėnų link Pakumulšių, keliu, kuriuo kažkada buvo galima nuvažiuoti į Raudėnus ir toliau, kai dar nebuvo dabartinio plento link Telšių. Beje, Pakumulšių dvarą ir jo poną savo raštuose mini Lietuvių literatūros klasikė – Žemaitė. O Pakumulšiai ne šiaip kaimas buvęs, o akalica, tai yra bajorkaimis..., bet Olesinė juk irgi buvo dvaras, bet gana istorijų ir literatūros...

 

Pretekstas kartu pabūti pirtyje buvo paprastas ir suprantamas – todėl, kad žiema, todėl, kad norisi geroje kompanijoje praleisti vakarą, todėl, kad kartais taip reikia.

Vakaras prasidėjo tradiciškai, buvo pasveikinti šventę gimtadienius, aptarti einamieji reikalai klube, artėjantis renginys kitą mėnesį.

Po to prasidėjo pirties malonumai, kurie kiek užtruko, nes vyko diskusija, o kiek kartų reikia eiti į sauną – 3 ar 4 išsikaitinti. Taigi prasidėjo maišymaisi ir einančių ir skaičiuojančių.

Pavėlavęs iš visokių diplomų įteikimo ceremonijų Martynas irgi greitai sušilo ir pasivijo anksčiau besiplakančius vantomis.

Diskutuojama buvo dar apie saugumą pirtyje ir tokį pavojingą metalinį kaminą, niekaip neapsaugotą nuo galimo netyčinio prisilietimo prie jo ir baisių „nudegiminių“ pasekmių.

Vėliau po šeimininko apsilankymo išsivystė diskusija apie pinigus, apie klausos ir atminties infliaciją, sklerozę, o gal ir pinigų neurozę, bei šeimininko dideles ir apvalias akis, kurios žvelgė atsainiai, nedraugiškai, nešiltai ir ne šeimininkiškai.

Ne vienas pagalvojo tuomet, kad čia lakštingalos gal ir neužskrenda pagiedoti savo giesmių, kaip tai darė tada, kai čia, per paskutinį karą ir po karo gyveno ir Kuršėnų mokykloje dirbo mokytoju poetas S. Anglickis (1905-1999) parašęs viename eilėraštyje „Ant Ventos šlaito“ pabaigoje tokius žodžius:

 

„...Mus tėviškė kaip motina priglaudžia

Ir neapleidžia,

Neužmiršta niekados.

Ir aš jau visuomet – širdis tai jaučia

Pasaulin žvelgsiu akimis Ventos“.

 

Vismantas nepadeklamavo mums jo, bet važiuojant atgal į Kuršėnus būtų buvęs neblogai ir toks posmas. O pirties malonumais mus aprūpino Giedrius, o vantas ir svajones apie savo būsimą prezidentavimą ir teisės aktų paieškos sukūrimo programos prarastą autorystę ir kitas istorijas nuoširdžiai pasakojo Adolfas.

Nepamenantis gerai, tris ar keturis kartus saunoje kaitinęsis, bet prie kamino nesiartinęs raštininkas Jonas, grįžtant, į Ventą bandęs žvelgti gilaus vakaro pilnomis akimis........................

 


grįžti