Naujienos

PAMĄSTYMAI APIE PROTĄ

Keli sezonai, kai Šiaulių rajono LIONS klubas su antromis pusėmis susirenka į „Smakų smaką“ ir susiremia „protų kovose“.

Azartas aštrus humoras, bandymas apgauti konkurentus garsiai skelbiant neteisingus atsakymus įgauna tokią klasikinę „rimtos kovos“ apoteozę, kad kartais, ypač iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad kovojame ne šiaip sau, o dėl viso aukso puodo.

Ta proga ir pradedi galvoti, o kodėl taip yra čia, o ne pavyzdžiui žvejyboje mariose, kur jau realus grobis kimba?

Dar kadaise M. De Montaigne yra kalbėjęs apie tamsybių triumfą, turėjus galvoje mokytų tamsybių, o ne kažkokių beraščių, primityvių tamsybių, kurias minėtas filosofas suprato, kaip mokslo pagimdytas, apie stabtelėjusį žmogų, moksline prasme. Žmogų, kuriam atrodo, kad jis jau viską žino, gana, atsigėrė iš žinių šaltinio viską ko tik reikia, ir staiga „protų mūšis“ ir pamatai, įvertini ir suvoki, kad tų žinių trūksta.

Reikia pasakyti, kad proto mankštoms skirtus reiškinius „mokslinė tamsa“ visada pasitikdavo su aštriausia kritika. Tie patys kryžiažodžiai, juk savo laiku XX amžiaus pradžioje buvo puldinėjami lygiai taip pat, nes jie irgi atėjo su kreipimusi į žmogų – „parodyk ką gali“.

O čia dar azartiškas pavadinimas „protų mūšis“.

Todėl ir klube nieko daug raginti nereikia, greitai pasidalijama į komandas, spontaniškai, nestabiliai, tai yra kas metai sudėtys keičiasi.

Pavadinimai, vienas už kitą labiau už pergales: „Sekretoriai CK“, „Prezidentai“ ir „Centriukas“.

Nuo pirmo turo užvirė kova, su palakstymais prie ekrano, bandant įžvelgti neįžvelgiamą užrašą, o gal ir bandant prisiminti, tai ko niekada ir nežinojai, nors va, taip be kovos, be vilties nepasiduodant.

Tačiau svarbiausia, kad viso proceso metu visus neapleidžia gera nuotaika, pasišpilkavimai neišsenka ir  vedėjui (šį sezoną juo buvo Rolandas) dažnai teko kalbėti pakeltu balsu nes virė triukšmingas „Protų mūšis“. Kartais buvo koreguojamas net atsakymas, kuris pasirodo, kažkokiu būdu netiko dalyviams ir vedėjas turėjo nusileisti...

Galvojau, kad „protų mūšis“ yra savotiškas intelektualus „serialas“, bet ne toks painus kaip koks „Twean Peaks‘as“, ar net „Walking Dead“, kurio siužeto į priekį nesumąstysi, bet labiau nuspėjamas, kaip kokia lotynų Amerikos meilės novelė, nes, na vis tiek iš dešimt epizodų (klausimų) kelis žinosi, atspėsi, ar iš google sužinosi jei rankas po stalu laikai.

Net toks, atrodo, nostalgiškas klausimas apie sovietinį darželį su ten vykusiais karnavalais ir klausimu kokius personažus labiausiai vaidino būsimieji komunizmo statytojai, baigėsi atsakymo keitimu. Tai tik iliustruoja „mūšio“ azartą ir rimtą kovą.

Kova baigėsi „Centriuko“ pergale, antri liko „Sekretoriai CK“, o „Prezidentai“ liko prizinėje trečioje vietoje.

Prizus įsteigęs buvo Martynas ir jų užteko visiems ir kiekvienam.

Laikas visa ko matas, prabėgo greitai, skirstėsi klubiečiai linksmi, pasijuokę vieni iš kitų, iš savęs, juk H. Bergson „juoko filosofas“ aiškino, kad komizmo pagrindas ir radimosi esmė yra žmogiškumas. Vadinasi mokyta tamsybė buvo truputį pakedenta, prašviesinta, sužmoginta, o pats procesas tapo savotiška atgaiva po dienos bėgimų.

Vadinasi, čia yra viena ir populiarumo priežasčių – tai kartu ir poilsis ir pramoga..., iki kito sezono.

Pailsėjęs ir papramogavęs Jonas


grįžti