Naujienos

KELIONĖ Į SOSTINES SU PAŠAUDYMAIS

Vykdydami 2016-2017 metų Šiaulių rajono LIONS klubo planą, spalio 8 dieną sausakimšas autobusiukas iš Kuršėnų autobusų stoties pajudėjo link Žemaitijos sostinės Telšių. Už Ventos tilto dar pasipildę trimis keliautojais pasileidome per kalvotą ir rudenišką peizažą link pirmojo tikslo.

Autobusiuko vairuotojas sostinėje nustebino visko daug mačiusį gidą Andrių, priveždamas ekskursantus turbūt arčiausiai prie turizmo ir informacijos centro per visą jo gyvenimo istoriją. Taigi, nuo pasaulio rekordo perėjome prie sostinės.

Gidas Andrius išklausinėjo apie Žemaitiją, ir jos kalbą, apie aprodė mechanines svarstykles, turinčių tokias prašė parduoti ir jau po to pasileidome paskui pasakojamas istorijas, anekdotus, legendas ir...plytas.

Telšiai atsikleidė kaip savitas, mažosios ir ne visai architektūros stebuklas su visokiais stebuklais. Štai mažas vos matomas žydukas prie „Maximos“ sienos neša sėkmė jei teisingai palieti jo nosį ir apsisuki, o štai jau paminklas Lietuvos skalikui, žemaičių meškai, arba žaidimas neįridenk rutulio ir gausi bokalą alaus nuo gido.

Leidžiamės žemyn prie upelio, kuriuo važinėja mašinos, pasikeliame kelnių klešnes ir kas sijonuotos, sijonus ir mintyse perbrendame kažkada tekėjusį čia upeliuką, dabar sugrūstą į vamzdį.

Kadangi su mumis yra keramikos „specas“ Visma, tai visos plytos ir senasis mūras gauna daugybę dėmesio, net ir kažkada buvusi grojanti, o dabar jau ne plyta, tokia visame pasaulyje viena su trimis melodijomis, kurias mena mygtukai...

Kavą geriame restorane, kuriame išgerdavo taurelę K. Petraukas, kuriam liaudis prie A. Smetonos buvo padovanojusi dvarelį prie Telšių, o 1940 metais toks „raudonasis komisaras“ labai simboliška tam metui pavarde -  K. Liaudis jį atėmė iš dainininko ( kuriam beliko suskelti, pilną graudaus humoro tostą - „liaudis davė ir Liaudis atėmė“).

Kitoje pusėje gatvės dailės galerija, kurioje pavaišinama su šeimininkės išskalautų teptukų trauktine, nuo kurios po savaitės gali atsirasti poreikis jei ne tapyti, tai bent jau tepti.

Didžioji istorinė žemaičių siena, ant kurios, skirtingai negu ant kiniečių telpa aštuoni raiteliai, tiesa jojantys ne šalia, o vienas paskui kitą, na bet pas kiniečius telpa tik keturi jojantys šalia vienas kito. Koks skirtumas, jeigu pas žemaičius daugiau.

Visi trina meškai nosį ir prašo žemaičių globėjos sau visokių gėrybių.

Po to laiptais į viršų prie katedros, jos rūsiuose sukalbama maldelę už tris žemaičių vyskupus palaidotus čia ir nuo brailio raštu aprūpinto mažosios architektūros akcento pro Žemaitės teatrą einama prie Durbės mūšio paminklo ir pamatome sostinės ant septynių kalvų – Kolizijų, amfiteatrą su puikiu vaizdu į Masčio ežerą ir jo  sutvarkytas pakrantes, kuriomis, anot gido Andriaus šiltais vasaros vakarais yra pilnos miestelėnų.

„Senamiesčio“ kavinės gaspadinė Vaiva sutinka su šypsena, sodina prie stalo, o jos mergikės krauna ant stalų bulvių košę su spirgučiais, neša šiupinį, tinginių ir darbštuolių bulves ir ragina visus jiesti ir nieko nepalikti.

Keliauninkai ir neraginami čiumpa šaukštus, liūtienės užmezga kontaktus su Telšių LIONS klubo moterimis iš ko gal užgims kokia nors moteriška veikla.

Gaspadinė vaišina LIONS klubą nuo Telšių vyrų klubo, paskui dar pasipurto naujas narys Marius, kad ženklelis nerūdytų, o laikas spaudžia lėkti toliau, darbotvarkė įtemta.

Toliau jau šokame į autobusiuką ir kalvotais ir vingiuotais Žemaitijos keliukais lekiame link Luokės į Biržuvėnų dvarą, kurį ilgus metus valdė grafų Gorskių giminė.

Martynas dar vienu metu autobusiuke suspėja pasveikinti M-1 klausytojų ir sūrelių „Manija“ valgytojų „kiečiausiu mokytoju“ išrinktą Rolandą ir įteikti jam kažkokią lempikę, pasišviesti kai sėdi „fb“ ir „laikina“, kompanija visi paplojo palinkėdami skaniai suvalgyti kietam mokytojui minkštus sūrelius...

Čia mus pistoletų ir muškietų šūviais pasitinka razbaininkai, kurie pasirodo nėra labai pikti, įsileidžia į dvarą, pripasakoja visokių rimtų ir pikantiškų istorijų „ale būk sukalbama...“, aprodo grafų polocius, ekspoziciją, kur paslėpti lobiai, kaip sudegė ir kaip atsistatė dvaras, po to Gorskių vardu „jiedalnioje“ pavaišinami sūriu vynu ir užpiltine, ir lauke jau laukia 1938 metų sunkvežimis „polutarka“, kurią reikia užstumti ir vairuotojas pavėžina kaip tikras Blinda vežė ponus į Džiuginėnus, taip, kad vos bortai neišlūžta per posūkius.

Patrankos šūvis reiškia ne tik mūsų ekskursijos pabaigą čia, bet gal ir turistinio sezono pabaigą Biržuvėnuose.

Dabar jau važiuojame į antrąją sostinę, į Žemaitijos širdį - Varnius, kuri nuo 1417 metų iki 1865 metų buvo Žemaičių vyskupijos sostinė. Ten laukia muziejininkė Jurgita, kuri pradeda pasakoti apie pastate veikusią kunigų seminariją, čia dirbusius žmones, apie M. Valančių, apie grafų Gorskių iš Biržuvėnų saugomą porceliano lobį ir tų pačių grafų giminystės ryšį su buvusius Lenkijos prezidentu B. Komorovskiu.

Ekskursija gaudama dvasišką peną kilo iki pat seminarijos varpinės bokšto, grožėjosi įstabiais Varnių apylinkės vaizdais, piliakalniais ir nusileidusi iki pirmo aukšto ir rūsio sėmėsi blaivybės organizavimo patirties, pirkosi knygų.

Paskui jau tik kelionė patamsiais su istorine viktorina, su gerom emocijom ir pasiryžimu pažinti savo kraštą ir jo praeitį.

Ekskursijos buvęs ir visus prapjovus matęs ir girdėjęs raštininkas ir prezidentas šių metų Jonas, ir tegu pavydi tie, kurie buvo ne su mumis!


grįžti