Naujienos

Žiūrėjimas į Kuršių marias

Tas svaigus žodis – žvejybą!

Tai ne koks nors paprastas klubo sezono uždarymas, ne, tai visos paros „liūtų“ žygis į Kuršių marias. Tradiciškai važiuoja vieni vyrai, pasiimdami vieną kitą draugą, ar pretendentą į klubą (kur geriau gali išbandyti būsimą „liūtą“, jeigu ne tokiose sąlygose, artimose „žvalgybai“).

Toks kandidatas šį kartą bandė būti Marius, beja važiavęs jau antrą kartą,

Vis tik pasaulis taip jau surėdytas yra, kad niekada nebūna dviejų vienodų kartų, dviejų vienodų renginių, pagaliau ir dviejų vienodų, gero oro sąlygų.

Nors svarbiausia yra ne koks oras, o kokią nuotaiką vyrai su savimi pasiima. Nurodymas buvo iš brolio Algirdo pasiimti kuo daugiau geros nuotaikos...

Iš tikrųjų šį sykį niekas nepadėjo, kad ir kiek vyrai tikėjosi palankesnio verdikto žvejybai, visi orų prognozių internetiniai portalai, kaip susitarę rodė, artimą štormui vėją, lietų ir visus kitus prieš kibimą kalbančius faktorius.

Bet juk tokie orai, kaip tik tikriems „liūtams“. Vėjuoti, lietingi, žiemiški.

Bet juk tai savotiškas iššūkis.

Vyrai iššūkį priėmė, todėl ir himnas „Neptūne“ nuskambėjo kažkaip grėsmingai darniai, net pasakyčiau rūsčiau. Buvo ruošiamasi susikibti su grėsminga vandenų stichija, ne šiaip su kokias ten ešeriais ar plakiukais.

 

Kapitono siūlymu inkaras buvo išmestas Atmatoje, tolokai iki marių ir jų vėjų.

Žvejai išsuko savo įrangą ir puolė sliekus nerti ant viskių dydžių kabliukų mauti ir rungtyniauti, kad greičiau apgaus kokią žuvį.

Vakaras artėjo sparčiai, reikėjo pažvejoti.

 

Laivo kapitonas Vytautas, brolio Algirdo primygtiniu prašymu atvedė „Neptūną“ iki marių pakraščio, bet toliau jau nė iš vietos. Vėjas buvo toks, kad pynė į kasas valus, o laivo priekio žvejus parginė slėptis po stogu.

Todėl buvo nuspręsta grįžti atgal į Atmatą ir čia toliau tęsti žvejybą.

Brolis Rolandas pasiaukojęs būti koku, net be meškerių, apsiginklavęs visokiais prieskonių ryšuliukais, kaip koks šamanas, jau buvo pradėjęs plušėti prie uzbekiško plovo puodo.

Visiems liko tik ilgesingas žiūrėjimas į tolumoje dunksančias marias...

 

Tačiau negalvokite, kad žvejojimas marių prieigoje yra kuo nors blogesnis.

Tik nereikia kaltinti oro, kabliuko, svarelio svorio, ar šalimais garsiai šūkaujančio draugo, jeigu nesugebi apgauti kokio kilbuko.

Reikia pasakyti, kad nepagavusių žuvies neliko nė vieno, išskyrus tuos (tą), kuris negaudė visai.

Net pačiam pesimistiškiausiai nusiteikusiam žvejui Vaclovui kibo ešeriai taip, tarsi pats Neptūnas būtų įsižeidęs ant minėto Vaclovo, ir norėjo jam sužadinti čia tvyrančią aistrą, pagauti žuvį.

O kokio tik laimikio nebuvo prižvejota toje Atmatoje.

Čia kibo viskas, taip viskas, net Artūras patikėjo, kad kimba ir ėmė atidžiau prižiūrėti savo meškerę, kurią ešerys vos nenusitempė su savimi į dugną, jei neprišokęs Ramūnas.

Tą vakarą ir kitą dieną kibo ešeriai ir pūgžliai, starkiai ir unguriai. Kibo valai vieni į kitus.

Algirdui užkibo nuostabi šaka iš jūros dugno, kuri, kaip sakė laimingas žvejys papuoš namų interjerą. Vaclovui užkibusi šaka nepadarė tokio gilaus įspūdžio, bet jos irgi neišmetė.

Kibo ir nežinomi objektai, o nežinomi todėl, kad jų nepavyko pamatyti, nes trūko valai ir į laivą grįžo be svarelių, pavadukų ir kabliukų.

Juozui, kaip buvusiam teisėjui užkibo areštuotų ešerių grandinė su septyniais kaliniais, iš kurių du didžiuliai ešeriai buvo dar gyvi.

Marius ištraukė panašų prietaisą, bet be ešerių, na jis juk ne teisėjas.

Vėjas irgi siautėjo nešdamas Neptūnui, kibirų dangčius, kepures ir kitus lengvesnius laivo apyvokos daiktus.

Žodžiu gyvenimas laive virė, kaip kokiame fabrike, visi buvo užsiėmę, visi geros nuotaikos, visi su viltimi.

 

Meniu buvo ištaigingas: vakarienė bajorišku laiku, apie 23.00 – uzbekiškas plovas. Pusryčiams – ukrainietiškai – žemaitiška kiaušinienė, na o pietums žuvienės košė su juodalksnių nuodiegulių prieskoniu ir kitais burtais.

 

Ir tyli tarpais kelionė namo gurkšnojant „Daujotų“ alų.

Tačiau tylą imdavo skrosti įsiplieskiantys draugiški ginčai, kad ir dėl tokios smulkmenos, o kiek gi kalėjo kalinių Bastilijoje 1789 metų liepos 13 vakare, ar liepos 14 ryte, kai Paryžiaus sankiulotai ruošėsi „ją imti“?

Arba vėl visi sulaikę kvapą klausėsi įspūdingą Adolfo sužlugdytos sportinės biografijos pasakojimą, lydintį karčiomis, vyriškomis nuoskaudos ašaromis ir pykčiu sovietiniam saugumo bukumui kokčioje iki pykinimo brėžnevinėje epochoje.

 

Kelionė be ekscesų, su alumi, ledais ir planais, su įžanga į naują sezoną, su pažadais dirbti kartu, padėti vieni kitiems, kartu siekiant bendro tarnystės tikslo.

Tai ne žvejyba ne, tai tiesiog būtinybė pabūti kartu ir papasakoti savo istoriją, o laimikis, pagaliau, juk ne skaičiumi matuojamas. Laimikis yra gera nuotaika, jos buvo parsivežta daugiau, o poilsis ir draugai viską atperka. Ir miegojimo stoką, gal ir nuovargį.

O marios niekur nedings, kitais metais mes sugrįšim!

 

Žiūrėjęs į marias raštininkas Jonas


grįžti