Naujienos

Geriau anksčiau...

Šių metų kovo 8-ąją Šiaulių rajono LIONS klubas nusprendė švęsti geriau anksčiau...

Laiką padiktavo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurį buvo nuspręsta aplankyti ir padavonati „liūtienėms“ renginį. Ir ne bet kokį, o operetę, ir ne bet kokią, o paties J. Strausso sūnaus (1825-1899), ir ne bet kokią, o Vienos operetės etaloną, šedevrą - „Šikšnosparnį“. Parašytą 1874 metais.

Operetę, kurią Vienos operos teatre, likus dviem savaitėms iki mirties dirigavo pats kompiozitorius, o ją stebėjo pats imperatorius, ir po to įvykio J. Straussas sakė, kad tai buvusi jo karjeros kulminaciją.

Štai į kokį reginį mes vežėme savo moteris! Mes tarnaujam!

Kelionė prasidėjo Šiauliuose, ir per Kuršėnus, kur jau susirinko visi 16 ištroškusių reginio pajudėjome į Lietuvos Vakarus, į Klaipėdą. Tačiau kirtus Telšių rajono ribą atsidūrėme tarsi šiaurėje – visur balta kur dairais..., kalvota žemaičių žemė padengta storu balto sniego sluoksniu. Tačiau operetės piligrimų tai neišgasdino, autobuse buvo šilta ir linksma nuo pat Kuršėnų.

Renginys prasidėjo dar neišvažiavus, nes Raimondas panoro, pagal prezidento Martyno (nedalyvavusio dėl pateisinančių priežaščių) nurodymą, kad vyrai apdovanotų savo antrąsias puses su gėle ir pabučiuotų. Kol ši ceremonija vyko, garsiai skambėjo muzika ir komentarai kaip kuris liūtas bučiuojasi.

 

Pirmas ir vienintelis sutojimas buvo Karčiamoje, kažkur Plungės rajone apie Vėžaičius.

Čia buvo pasiimtas meniu, nes grįžtant turėjo būti šventinė vakarienė, ir kol vykome iki Klaipėdos visi rinkosi maistą, kurį užsakėme telefonu.

Operetė įtraukė nuo pirmų muzikos akordų, kadangi kalbos scenoje prasidėjo nuo medžioklės ir nuo kurapkų šaudymo, tai medžiotojai žiūrėjo sulaikę kvapą ir mokėsi kaip šaunant į kurapką nesužeisti eigulio, o Raimondui gal ir neramu buvo, nes jis, kaip ir prie miško darbuotojų skaitosi, ne toks zefyrinis eigulys, kaip operetėje, kur dėl 26 šratų vienoje vietoje pasilenkti nebegali, bet ką tu gali žinoti, ateityje.

Tačiau mėgstamiausias personažas pasirodė III dalyje, tai kalėjimo sargas (suprantama, kad lazdos, terbos ir kalėjimo negali išsižadėti, todėl personažas ir vertas pagarbos), kuriam per jo budėjimą kaliniai vis supa kalėjimą ir trukdo normaliai stovėti, arba dainuoja kaip tas tariamas Henrikas Aizenštainas. O jau kai išsitraukė ir frenčiuko medžiotojišką, metalinę „fleškutę“..., kažkas mūsų 7 eilėje taip garsiai atsiduso...

 

Operetė neprailgo, ir traukdami arijų nuotraupas pajudėjome link Karčiamos, kur mūsų šinkorkos jau laukė. Stalai sustumti, paserviruoti, nespėjom prisėsti ir kepsniai gulė prieš akis. Apatarnavimas neįsivaizduojamai geras, kaip ir maistas.

Tikra puota prieš vidurnaktį, su šampanu, su pokalbiu apie J. Straussą, ir operetę, ir su norais važiuoti vėl, važiuoti dar, gal net šį sezoną.

Namo važiavvome vingiuodami, tiesiogine žodžio prasme, nes vairuotojas pamiršo kuršėniškius išleisti Kuršėnuose, tai važiavome į Šiaulius, paskui grįžinėjome atgal, bet kelionė neatrodė ilga ir varginanti.

Jautėmės pailsėję, apdovanoję savo moteris ir save puikiu reginiu ir tegu pavydi mums, tie kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevyko su mumis žiūrėti „Šikšnosparnio“, klausytis nuostabių J. Strausso muzikos garsų.

 

Važiavęs į Klaipėdą Jonas K.


grįžti