Naujienos

SALDUS VAKARAS

Prieškalėdinis pirmadienio vakaras, Šiaulių rajono LIONS klubo vyrus ir jų antras puses nuvedė šį kartą į „Rūtos“ fabriko muziejų (Tilžės g. 133, Šiauliuose).

Tą vakarą visi jo dalyviai užsinorėjo saldaus, nes ekskursija po šokolado istoriją prasidėjo nuo edukacinio užsiėmimo.

Jo dalyviai trumpam, valandai su puse buvo paversti saldainių, ir ne bet kokių, o šokoladinių gamintojais. Gaminti reikėjo savo rankomis iš padėtų čia pat įvairių būsimų saldainių sudedamųjų dalių: braškių drožlių, marcipanų, migdolo riešutų, džiovintų abrikosų ir kitko, net ir „Džiugo“ sūrio (kuris kaip ne keista, su šokoladu irgi visai skanus).

Susidomėję saldainių gamybos procesu visa kompanija kibo rodyti savo saldžiųjų gebėjimų.

Sunku įsivaizduoti, bet tai yra tiesa, saldainių gaminimas yra azartiškas užsiėmimas, o eksperimentuoti „užėjęs“ noras labai užkrečiamas.

Štai vienas saldainių gamintojas padaro „kukuliuką“ su vienu įdaru, kitas nusižiūrėjęs daro panašiai, bet jau aplipdo kitokiomis medžiagomis išorę, kitas bando pusę abrikoso paversti šokoladiniu, o kitą, kaip valgomą, bet patogiai paimti ir laikyti galimą „rankeną“.

Kulminacija to saldainių technologijos darymo proceso akimirka galima laikyti momentą, kai išlukštentą, naujai sukurtą „Rūtos“ saldainį, vienas liūtas meta į nebaigiantį „sutirštėti“ tokį pat juodą šokoladą, tarsi ant kailinių velkantis dar vienus kailinius...

 

Susirinkus ir susipakavus savo pačių rankomis pasigamintus saldainius patraukėme į muziejų, kur gidė mums pradėjo atvėrinėti šokolado, kaip tokio paslaptis.

Prie kakavos medžio į kurį ilgesingai žiūri pats karalius Montesuma, pasakojimas ir prasidėjo.

Laike ir erdvėje mes keliavome iš Pietų Amerikos per žemynus su burinėmis karavelėmis ir kitais laivais, puldinėjamais Karibų ir visų kitų vandenų piratų, kol atplaukėme su kakavos pupelėmis į Europą ir per karalių dvarus ir didikų rūmus, atkeliavome iki šių dienų.

Daugeliui beūsių liūtų tikras atradimas tapo karšto šokolado puodelis su priedeliu, kurio pagalba nereikia ūsų mirkyti šokolade.

Dar buvo žiūrimi du filmukai: vienas apie Meksikoje vykstantį kakavos gaminimo procesą ar receptą, tokį nepanašų į L. Esquivel romane „Kaip vanduo šokoladui“ aprašytus mekskietiškus receptus, o kitas, kaip šiomis dienomis atkeliauja kakavmedžio vaisiai iki Olandijos ir iki Šiaulių.

Tuo pačiu susipažįstant ir su „Rūtos“ ir jo savininkų istorija, kuri sudėtinga, bet kaip tikrose pasakose su laiminga pabaiga.

 

Po ekskursijos, liūtai su liūtienėmis lipdami laiptais žemyn į pirmą aukštą, kuriame laukė vakarienė, kalbėjo, kad dabar visai neblogai būtų ir kokios nors silkės užkąsti.

Tačiau silkės tą vakarą nebuvo.

Buvo prezidento sveikinimo žodis, palinkėjimai ateinančių gražiųjų metų švenčių proga, buvo įteikiami 2016 metų Šiaulių rajono LIONS klubo kalendoriai, kad turėtume kur raudonai apibraukti antradienių vakarus skirtus veiklai klube.

Vakarienės metu atsirado norinčių išbandyti actekų gėrimo, ir iš pabandžiusių tą daryti veidų buvo matyti, kad to gėrimo skonis stebino, sukeldamas, matyt vidinių klausimų sau ir pasauliui, o kaip jį reikėdavo gerti.

Bet actekų būtų galima paklausti ir kam reikėdavo aukoti savo piktiems dievams žmones, tačiau, tokio klausimo liūtai nekėlė.

Vakarienė pasibaigė prezidento keletu žodžių, bei eurų sumetimu į šachmatų dėžę, ir kas žino, gal tą akimirką baltieji ir juodieji karaliai irgi jų karalienės pasijuto kaip niekada apipilti šlamančiu „auksu“, praturtėję, taip kaip mes, ekskursijos dalyviai, praturtėję ne tik kalorijomis, bet ir žiniomis apie šokoladą...


grįžti