Naujienos

ŽVEJYBA MARIOSE, ARBA KELI FILOSOFINIAI PAMĄSTYMAI APIE JUDĖJIMĄ ERDVĖJE

Kokia yra žvejybos esmė filosofiniu požiūriu?

Žvejyba, kaip tokia, skatina mąstymą erdviniu požiūriu, nes net ir visai nemąstantis žvejys, galvoja, apie vietą. Apie savo vietą žuvų atžvilgiu, apie žuvų vietą jo atžvilgiu, nes reikia, gi, kažkur užmesti, kad galėtum ištraukti.

Šiaulių rajono LIONS vyrai savo žygį (2015-06-12-13) prieš Kuršių marių ešerius irgi pradėjo nuo vietos apmąstymų. Ką įsimesti į krepšį (naktinių sliekų, įrangos, meškerių, kremų nuo nudegimo, vaistų nuo supimo ir pykinimo, kažkas net tekilos butelį įsimetė tikėdamasis, gal kokį Luis Albertą susitikti)?

Visą kelią žvejai kalbėjo apie erdvę, kur, kada, kaip kibo žuvys ir nė žodžio apie moteris!

Kelionės metu buvo atliekama ritualinė buhalterija (na, kiek ir ko reikės judant marių erdve). Šį sykį ritualine buhalterija užsiėmė broliai Algirdai, jiems talkino broliai Raimondai ir dar brolis Česlovas. Brolis Algirdas (atsakingųjų sąrašo sudarytojas ir autorius) kalkuliavo, o kitas Algirdas filosofiškai sprendė ko ir kiek.

Po to svečias šioje žemėje ir filosofinėje žvejyboje Artūras, sumąstė, kad meksikiečių nesutiks, todėl ištraukė tekilą, prieš tai pasitaręs su broliu Adolfu (liūtų broliu, ne savo), ir nusprendė jos nebešildyti.

Tekilą parėmė absoliučiai su absoliutu brolis Jonas ir už jį atsakingas Žygimantas ir net po to kalbos vektoriai absoliučiai nepasikeitė, viskas tik apie būtį šiapus horizonto, jokios transcendencijos.

Šilutės „Maximoje“, erdviniu požiūriu nieko naujo, išskyrus žuvienei skirtus salierus.

Krepšių karavanas prašliaužia pro kasą ir viskas – atlikta. Kratomės šunkeliu (kaip blogai, kaip blogai šaukia liūtai vos nenusidaužydami liežuvių į savo dantis) iki išsvajoto uosto, kol nepamatome ir nekeliaujame į didžiulį laivą (jeigu jį palygintumėte su pripučiama valtimi, pavyzdžiui), turinčiu įstabų pavadinimą – „Neptūnas-2“.

Filosofiškai mąstant, nonsensas toks pavadinimas, bet juk geriau 2, ar 3, negu 1. Be to trejetą mes turime savo kompanijoje brolis Algirdas ir du jo sūnūs iš kurių vienas panašus į Kleizą, o kitas ne. Pavadinimas yra nepretenzingas, neerzinantis Neptūno, kuris yra Nr. 1 ir nereikia norėti išbandyti likimo, kad nesugalvotų patikrinti, dar marių Dievas, kuris yra pirmesnis. Mums to nereikia.

Pajudėjome erdvėje, kol neatsidūrėme viduryje marių, kurios filosofiškai mąstant yra priimtinos siauros erdvės mėgėjams, mat horizontas nesusiekia su vandeniu, o įsirėmina su kranto kontūrais, kas ypač svarbu mums stebintiems savo erdvę, kurią visur riboja miško ir dangaus riba, ir ta riba mariose, taip pat neskatina transcendentinės ontologijos, tai yra neskatina anapusinio pažinimo, o tai yra kenksminga nes žvejyboje turi dominuoti ne horizontalus, bet vertikalus mąstymas, tai yra, ar po mumis yra žuvies. Be to užsimąstęs gali pražiopsoti kibimą.

Vakarą, deja, žuvies po mumis buvo nedaug, todėl daugelis nesėkmę skandino tuščiuose pokalbiuose apie žuvis ir kitokius laimikius.

Naktį, silpnesnių nervų žvejai juto nedidelį marių štormą, tačiau „Neptūnas-2“ nors ir pastumtas puskilometrį išliko pakankamai stabilus, be jokių ten ekscesų.

Nuo ketvirtos valandos ryto, su saulėtekiu pradėjo lysti iš triumų pirmieji žvejai pradėję savo neįmanomą misiją.

Prieš piet prasidėjo kibimas ir savo akistatas su marių ešeriais turėjo visi, net ir kas beveik , arba visai nežvejojo.

Artūro metafizinė frazė „aš jau sugavau savo žuvis ir ne to aš čia važiavau“, nereiškė, kad jis baigė savo žemišką kelionę, o tik tiek, kad vakare jau vežamas žmonos namo, pajustų, kad kažkur paliko (ne pirmą ir ne paskutinį kartą) savo piniginę su visu gyvenimu: teisėmis, kortelėmis nuolaidų ir pinigų, su pažymėjimais ir kitais tapatybės dalykais. O kas tu esi žmogeli, be šių civilizacijos atributų ir stebuklų – ko gero nedaugiau negu masajų genties medžiotojas be ieties ar be lanko pasiklydęs Afrikos savanų smėlynuose ir žolynuose ir niekas daugiau. Atsargiai su metafizinėmis frazėmis!

Brolis Juozas tik pagrasino dievams, kad jį skriaudžia, nekimba, ir matyt tuo metu išgirdo kažkokie mažesni, bailesni dievukai ir, kad ėmė kibti jam ešeriai, kad ėmė, tai net buvo pavydu žiūrėti.

Laivo kapitonas paslaptingai šypsodamasis skambino tokiam pat paslaptingam abonentui „seniui“ dėkodamas, už nurodytą žuvingą vietą, nes anot kapitono „dabar jau ir vyrai patenkinti, ir pats kapitonas“.

Po to prasidėjo ritualinės žuvienės virimo apeigos ir joms vadovavo brolis Algirdas, kuris žvejoj laivo priekyje, o jam talkino prisižvejoję į valias broliai.

Filosofiškai, ritualinės žuvienės virimo ir valgymo ceremonijos yra skirtos pagerbti savo sugautai žuviai ir siekis perimti dalį jos savybių. Reikia tik tiksliai laikytis viso ritualo eiliškumo, o jei ne gali kito kokio sudėtinės sriubos dalies savybes perimti. Pavyzdžiui perimsi kokio nors krapo ir nulūši tuoj nuo silpnesnio vėjo pūstelėjimo, arba ašakos savybes perimsi, tai ir strigsi visiems į gerkles.

Bet žuvienę išgelbėjo brolis Juozas, paaukojęs paskutinį ingredientą prieš pagardinant sriubą juodalksnio nuodėguliu.

Sriuba išėjo puiki, suvalgyta buvo su ritualiniu pasispjaudimu.

Judėjimas erdve atgal, didelių problemų nesukėlė, nebent rūkytos žuvies vietoje prakiurusi padanga, ar atsirandantys norai ledų, alaus ar dar ko nors.

Paskui per M1 skambėjo F. Sinatros daina My way, ar kažkas panašaus, tik tos radijo laidos  didėjos, ją paskyrė Šiaulių liūtams, bet mes neįsižeidėme, važiavome saugiai, nes Ramūnas, dviejų sūnų tėvą Algirdą saugiai pririšo su saugos diržu prie kėdės, dėl viso ko, kad istorija nesikartotų.

Kelionė atgal erdvėje ir laiku truko neįmanomai ilgai ir taip pat trumpai, kaip ir dera į tas dvi sąvokas žvelgiant filosofiškai.

Viena tik buvo aišku, kad visi iki vieno grįžo patenkinę savo plėšrūniškus instinktus, todėl buvo ramūs, geranoriški, daug šypsojosi, juokavo ir snaudžiančių per daug nebuvo.

Filosofiškai, kelionę erdvėje ir laike apmąstęs -  Jonas.    


grįžti