Naujienos

NACIONALINAI POLEDINĖS ŽVEJYBOS YPATUMAI... arba žvejyba su varovais

 

Žinote, poledinė žūklė mūsų kraštuose tampa prabangos dalyku, čia ta prasme, kad su ledu ne visada pavyksta, nes jis pasidarė toks nepastovus (ne ta prasme, kad ant jo sunku pastovėti), kad kol išsiruoši ant to ledo, jis žiūrėk tave jau „ėmė ir paliko ant ledo“, tiksliau, jo ėmė ir neliko, ištirpo.

Užtat šį šeštadienį (2015-02-07) ledas buvo vietoje, kai nežmoniškai anksti, šeštadienio rytui, 8.30 prisistatėme dalyvauti nacionalinėje poledinės žūklės olimpiadoje į Algirdo L. ir kitų medžiotojų valdas ir juose esantį namelį. Ką ten namelį, visą namą ant stataus ir dirbtinio Kumulšos kranto.

Atsirado trylika olimpiečių, kurie nusprendė pasirungti poledinės žūklės varžytuvėse.

Po rikiuotės ir vėliavos pakėlimo  lydimo medžiotojų rago „muzikos“, žodį taręs medžiotojų būrelio vadovas Algirdas perleido jį vyriausiajam arbitrui Daliui, kuris supažindino su taisyklėmis, kaip reikės žuvauti, ko negalima daryti ir jo negalima gaudyti.

Nustatęs negailestingą rungties laiką – tris valandas, pasmerkė visus olimpiečius trijų valandų vienatvei ir akistatai su kiklopiška ekete.

Buvo duotas laikas susiruošti ir per tris minutes išsirikiuoti tvenkinio pakrantėje.

Paskui nuskambėjęs ragas leido lipti atsargiai ant atitirpusio pakrantės ledo ir skubėti užimti žvejybai skirtų nusižiūrėtų vietų.

Tuo metu apie namą irgi buvo triūsiame, nes reikėjo vyriausiojo arbitro asistentams Antanui ir dar trimitininkui, ir dar vienam medžiotojui pradėti virti žuvienę, atkamščiuoti vyno butelius, kad iš jų galėtų gaminti grogą ir tokiu būdu bandyti gelbėti nuo sušalimo ant ledo save pasmerkusius olimpiečius.

Olimpiečiai gi tuo metu pasileido pavėjui visi, tarsi bures išskleidę, pasiramsčiodami grąžtais, dėžėmis irgi kitais rykais ir rakandais, ir kad puolė gręžti skyles, iš karto po tris, po keturias, atrodė, kaip kokie naftininkai pajutę, kad kažkur negiliai slypi juodasis auksas...

Bet buvo ir tokių, kurie išsigręžė su skolintu grąžtu po vieną skylę, nes iš po vakarykščių vakaronių nedaug ir jėgų turėjo, mažai triukšmo sukėlę sėdo prie tų varganų skylių ir, kad pradėjo pūgžlius traukti, kad net pirštinių nebuvo kada užsimauti.

Kitiems irgi sekėsi, dryžuotus ežerius tarsi kalinius iš ledo kalėjimo tempė iš ekečių, o šių vietų šeimininkas Algirdas L. vieną ešerį taip čiupo, kai šis pabandė atsikabinęs į eketę šokti, kaip tikras vartininkas, griūdamas ir visas pilnas azarto ir džiaugsmo, šaukdamas tyliai – sugavau!

Pirma mintis pamačius parkritusį ant ledo buvo, kad ranka eketėje ir jis gaudo žuvį, bet geriau įsižiūrėjus matėsi, kad ne, sugavo dar neįkritusį..., o tada juk niekas ir nepagalvojo, kad čia pirmos vietos garantas, tas gražuolis ešerys.

Darganotas vėjas stiprėjo, darėsi šalta nebe juokais, nuo kranto niekas su termosais karšto vyno nesirodė. Kai kurie olimpiečiai įtartinai pradėjo kuprinėse raustis, o besirausdami ir dešras kramtyti.

Tik vyriausiasis teisėjas Dalius A. vis „siuvo“ po ežerą stebėdamas, kad olimpiečiai nepažeidinėtų taisyklių, nesidalytų žuvimis, ar per daug nesuartėtų (arčiau kaip 5 m. draudžiama suartėti žvejojant, nežinia kodėl, ar saugumo sumetimais, ar dar kokiais paprastiems žvejams nesuvokiamais). Paskui pradėjo fotografuoti laimikius, o ne laimingus olimpiečius, žodžiu, dirbo savo darbą, arė ant ledo.

Du žvejai anksti kapituliavo, nes jų eketės buvo tarsi užkeiktos, nei žvyno jie, nei uodegos nematė juose, todėl užsiėmė varovų amatu.

Taip, taip, neįtikėtina, bet Martynas su Raimondu ėmė varinėti žuvis, garsiai kalbėdami, šūkaudami, lakstydami pirmyn atgal, kitus žvejus pas save kviesdamiesi pavarinėti žuvies.

Tik jų dėka, o ne Neptūno, ar dar kokios nors ten Jūratės, tame pakraštyje pūgžliai, ir ešeriai kibo kaip pasiutę, o kitoje pusėje, kuri arčiau medžiotojų namelio eketės buvo beveik tuščios. Net pernykščiam čempionui visai nesisekė. Užtat žvejai dažnai krūvoj susiglaudę (nežvejojant galima arčiau negu penki metrai sueiti) irgi varė žuvį, žodžiu buvo varovai.

Kai pasirodė žiauriai ilgai lauktas Antanas su asistentais ir karštu vynu, daugelio olimpiečių veidai jau buvo įraudę nuo vėjo ir varovų darbo, bet visi džiaugėsi, kartojo karštą vyną ir kibo toliau žvejoti.

Po antro Antano vizito nepraėjus nei pusvalandžiui sugaudė ragas ir visi puolė vynioti meškeres, nes vėjas jau taip buvo įsisiautėjęs, kad norėjosi šilton trobelėn.

Trobėlė tikrai buvo jau prikurenta, sriuba išvirta, liko tik laimikius susverti ir už stalų sėsti bei viralą srėbti, kol komisija susumuos rezultatus.

Sriubą besrebiant brolis Adolfas pasakojo, kaip brolis Rolandas pagavo pirmą žuvį per tryliktą olimpiadą (tiesa ne visose trylikoje dalyvavo) ir demonstravo kokiu balsu šaukė, negalėdamas patikėti, kad užkibo, kad ir jam pagaliau užkibo. Kažkas suabejojo, ar tik nebus kas į naro kostiumą įlindęs specialiai ir užkabinęs jam žuvį, netgi dvi. Kadangi niekas neprisipažino, tai įtikinama buvo Adolfo istorija.

Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad visi dalyviai buvo apdovanoti paguodos prizais iki 5 vietos imtinai, o jau nuo penktos vietos prizai buvo labai vertingi ir naudingi. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie paguodos prizus, jie tikrai buvo paguodžiantys, leidžiantys išsimatuoti savo sėkmes ir nesėkmes.

Penktą vietą užėmė ir visokių ten meškerių gavo brolis Adolfas.

Ketvirtą vietą irgi su visokiomis meškerėmis ir ritėmis buvo apdovanotas liūtukas Žygimantas.

Bronzinis olimpietis, ryškiai prašokęs savo galimybes tapo ir pirštinėmis bei žvejybine dėže apdovanotas buvo liūtas Jonas.

Antrą vietą pelnė kviestinis svečias, laikinas medžiotojo Antano ir vyno nešiotojo vairuotojas Algimantas, apdovanotas sniego rogėmis žvejybos rakandams vežti ir dar visokių prizų.

Nugalėtojas tapo ešerių rankomis gaudymo virtuozas Algirdas. Ir kas sako, kad gimtas ledas nepadeda. Nepaliko ant ledo... Dovanų čekis meškerės ir visa kita...

Apdovanojimai buvo palydimi medžiotojų rago solo maršu, kurį pabandė sugroti dar ir Martynas ir jam beveik pavyko, na gal kelius pustonius „falšyvai sugrojo“, bet buvo palydėtas ovacijomis.

Dar keli padėkos žodžiai, „keli lašai“ ant kelionės..., tiesa prieš tai buvo nuleista vėliava..., ir visi susėdę į mašinas išlėkė pabaigti šeštadienio popietės.

Visi išlėkė geros nuotaikos, pailsėję, likimą apgavę, nes Algirdas įžanginėje sveikinimo kalboje buvo pasakęs paslaptį, kurią ir nebuvusiems išduodu čia, kad laikas, kurį vyrai praleidžia medžioklėje ir žvejyboje, kažkokių ten dievų sutarimu yra į gyvenimą neįskaičiuojamas, taigi, neblogai, reiškia, pabūta.

Bronzinis olimpietis Jonas, kuriam žvejyba su varovais padarė įspūdį, o jums? 


grįžti