Naujienos

KOVOSE DĖL PROTO... (ir kepurės)

 Nudundėjęs švenčių maratono traukinys, nutolo nepamenamu atstumu ir Šiaulių rajono LIONS klubo vyrai nusprendė pamiklinti „proto raumenis“, susiorganizavę sau ir savo antroms pusėms „Protų mūšį“, žodžiu - šventę.

Rungtynės vyko įprastu laikų 2015-01-20 (pradžia 17.30), įprastoje vietoje „Smakų smake“, kur ir susirinko visas būrys beprotiškai protingų liūtų ir liūčių.

Burtų keliu, iš vienintelės kepurės, kurią, pasirodo, tą žiemos vakarą nešiojo vienintelis liūtas, buvo ištraukti burtai, nulėmę sėdėjimo vietą komandoje. O apie kepurę kalbant, tą akimirką prisiminiau garsaus rašytojo M. Pavičiaus žodžius viename jo romane, „jie gyveno taip neturtingai, kad testamentu palikuonims užrašydavo - kepurę“. Bet čia ne apie liūtus, o apie kepurę, prie kurios  dar grįšime.

Taigi, išsidalijo tą vakarą liūtai stalus ir komandas, kažkuri dar trupučiuką suriaumojo, kad jų per mažai, palyginus su kitomis komandomis, todėl jiems reikėtų pridėti balų, bet buvo nuraminti replikos, „kad ir su balais nelaimėsite“, o laimies tie, kas išsitraukė paskutinių numerį – 3, nes ir šventame rašte yra parašyta, kad „paskutinieji taps pirmaisiais“, todėl kitaip ir būti negali.

Vedėjas, atrodo buvo be peteliškės, bet turėjo žavią asistentę, kaip ir priklauso jo statusui.

Buvo keturi turai po dešimt klausimų, nes visi liūtai irgi liūtienės po darbų, pakankamai išsekę ir taip, todėl galėjo neatlaikyti įtampos, nors ir taip save bandė paraginti, kas alus bokalu, kas vyno taure, o įpusėjus renginiui dar ir kepsniais visokiais iš puikios „Smakų smako“ virtuvės.

Vedėjas klausimų visokių suktų prigalvojęs, kaip koks sukčių sukčius, bet liūtai „krimto juos“ ir labai nesikrimto neatspėję, o save drąsindami ir kitus įbaugindami garsiai džiaugėsi kiekvienu teisingu ir neteisingu atsakymu.

Tik tos minutės, kartais lyg per greitai prasisukdavo ir reikėdavo atsakymą rašyti, o tu žmogau ar galėtum atsakyti, kaip banda dramblių ragina savo narius, kurie sugalvojo pasiporuoti jų akivaizdoje?

Nesugalvosi, ir mes nesugalvojom prisiūlę drambliams žmogiškų patarimų visokiausių...

Įtarimą vedėjas ir viena komanda sukėlė (teisingai atsakiusi), kad tiek daug klausimų (net du) buvo skirti alkoholiui. Abstinentai ir kiti nebegalintys gerti broliai sakė, kad vedėjas ir tie „kurie žino apie alkoholį viską“ yra įtartini, ir, ar tik ne jiems prieš kelis šimtus metų savo knygą buvo dedikavęs garsus prancūzų rašytojas, bet tegu šį kartą būna nutylėta dedikacija ir rašytojas. Juk tai protų mūšis ar ne?

Blyneliai, tautiniai valgiai ir c-stringai visiems, žinoma, buvo tik „siemkes“, nes liūtai žingeidūs yra, domisi naujovėmis.

Garsams, užtat, liūtų klausa pakankamai išsiderinusi buvo, ir ne visi jauną Lemaną skyrė nuo irgi jauno Jankavičiaus, arba Bachą nuo Hendelio, tačiau estą suprato visi, nes jis, juk, lėtai kalba.

Mūšis baigėsi, ir kaip buvo šventame rašte parašyta taip ir nutiko, paskutiniai tapo pirmais, visi smagiai pasijuokė, gerai pasibuvo, dar aptarė artėjančio renginio reikalus ir išsiskirstė, kaip rašė, su vienu litu ir visais kitais litais į nebūtį iškeliavusi Žemaitė, „išsivaikščiojo po savo gyvenimus“ iki kito karto.

Tiesa, nugalėtojai laimėjo kepurę, tą pačią iš kurios traukė laimingus burtus, ir dar kalba apie kepurę nebaigta...

Surašė viską kaip buvo, kepurę atgavęs Jonas.


grįžti