Naujienos

ĄŽUOLIUKŲ SODINIMO YPATUMAI

Pats paskutinis Šiaulių rajono LIONS klubo 2013-2014 metų sezono akordas šį sykį nuskambėjo prie Agailių bažnytėlės, kuri randasi Kuršėnų urėdijos miškuose, važiuojant link Šakynos vingiuotu vieškeliu, kol atsiremi į mišką (čia dar nežinantiems, kur yra bažnytėlė).

Jau dešimt metų „liūtai“ čia turi savo nedidelę teritoriją, kurią apsodino ąžuoliukais.

Kiekvienas naujas narys turi pasodinti savo ąžuoliuką ir nors kartą metuose jį palaistyti, tokia tradicija ir didžioji dauguma klubo narių jos laikosi.

Šį kartą buvo sodinami trys nauji ąžuoliukai, du naujų narių, ir vienas ne naujo, bet primygtinai norintis turėti savo, nes per dešimt metų kai kurie broliai liūtai pradėjo maišytis ir nebeatsekti, kuris yra kurio, nes visi nori didesnių, geriau prigijusių...

Sodintojams, turintys savo ąžuoliukus paslaugiai tempė vandenį didžiuliais kibirais, iš šulinio, esančio už bažnytėlės ir šalimais beaugančio naujo kryžių kalnelio, kurio stebuklingo vandens atsigėrus (pasakoja žinovai) galima labai atjaunėti, be jokių ten plastinių operacijų ir kamieninių lastelių invazijų, tačiau reikia žinoti, kada iš to šulinio atsigerti būtina, kad tai įvyktų. Su stebuklais, kaip ir ąžuoliukų sodinimu nėra taip paprasta.

Vandens niekas negėrė, bet girdė ąžuoliukus, tuos tris, kuriuos pasodino, nes kitų laistyti iš po liūčių paprasčiausiai nereikėjo.

Paskui vyrai ir moterys irgi vaikų pulkelis susėdo pavėsinėje pasistiprinti, jėgas atstatyti, po sodinimo, laistymo ir fotografavimosi ceremonijų.

Prasidėjo diskusijos apie įvairių nacionalinio paveldo gaminių legalizavimą ir kitokių planų kūrimą.

Vėliau buvo pravažinėjamas motoroleris (49 m³), visų vaikų džiaugsmui, ne „harlis“, bet miške visai neblogai buvo pavažiuota, vienam net pasvirus labai smailiu kampu teko paliesti kelio dangą, bet nepavojingai gyvybei viskas baigėsi, nes liūtas chirurgas sakėsi esąs pavargęs nuo vandens nešimo ir nenorėtų miško sąlygomis kam nors teikti kokią nors medicininę ar brolišką pagalbą.

Laikas buvo greitesnis tą ketvirtadienio vakarą (05-22, kuri pasirodo buvo tarptautinė biologinės įvairovės diena). Prie Agailių bažnytėlės biologinė įvairovė tiesiog bujojo, gyvenimas ir be mūsų čia virė: čiulbėjo paukščiai, šlamėjo jauni ir gležnus medžių ir krūmų lapeliai, zyzė uodai ir motorolerio variklis, visi kvėpavo pilna krūtine gaivų miško orą, o pakilus vykti namo, staiga visiems netikėtai suskambo bažnytėlės varpas.

Visi atsigręžėm į ją pagauti nuostabos senovės graikų prasme (po tokios nuostabos ateina susimąstymo momentas, taip manė tie senovės graikai, kurie buvo labai išmintingi, nes sakė, kad nustebimui daug nereikia, pamatei debesį, žydinčią bulvę (čia jau lietuvis filosofas A. Šliogeris sakė, ne graikai), ar netikėtai išgirdau varpų gaudesį, ir nustebai, ir paklausei)..., ir mes visi mintimis paklausėme, o kas čia dabar per stebuklas, kad skambina, kaip kažkas pastebėjo, kad pakankamai profesionalai skambina?

Pagalvojau, kad graži legenda turėtu susidėlioti, kurios esmė tokia, kad kai patys bažnytėlės varpai suskamba, tada yra metas atsigerti vandens iš stebuklingo šulinio ir tada atjaunėsi, kaip jau buvo aukščiau pasakyta...

Bet šį kartą varpai skambėjo ne patys (o visi dalyviai jau buvo atsigėrę), greitai pamatėme ateinantį atsakymą į mūsų klausimą, kas skambino, ir iš plačios šypsenos to atsakymo veide matėsi, kad skambintojas ką tik įgyvendino vieną iš savo, gal būt, gyvenimo svajonių, paskambinti varpais.

Tokie yra, apipinti legendų, stebuklų ir svajonių išsipildymo ąžuoliukų sodinimo ypatumai prie Agailių bažnytėlės, kiekvieno sezono pabaigoje...

Girdėjęs varpų skambėjimą J. Kiriliauskas


grįžti