Naujienos

SEZONO PABAIGTUVĖS KURŠIŲ MARIOSE (prisiminimai žiūrint pro autobuso langą)

Šiaulių rajono LIONS klubas turi gerą, gyvuojančią jau tiek pat, kaip ir pats klubas metų tradiciją – sezoną užbaigti ešerių žvejyba Kuršių mariose.

Tai yra pati skaitlingiausia ir smagiausia klubo išvyka, kuri ir šiemet buvo suplanuota gegužės 16 ir 17 dienomis.

Kai kuriems „liūtams“ tai yra vienintelė metuose žvejyba, todėl yra labai laukiama ir jai yra labai rimtai ruošiamasi.

Vyrai, daiktų, meškerių, masalo žuvims ir sau pasiima didžiausias kuprines irgi visokius krepšius, kibirus, bei mažesnius įrankius ir prietaisus, kurie gal bus (o gal ir nebus reikalingi), bet, kad kas nors tik neįvyktų, geriau daugiau.

Autobuso bagažinė užpildoma taip, kad adatos neprakiši, o ir ant sėdynių, po sėdynių, virš galvų daiktų prisištampuoja, tik žiūrėk neužkibk ant kokio.

Vyrai į žvejybą važiuoja rimtai nusiteikę, aprangomis žvejybinėmis – paradinėmis pasipuošę, kitas žiūrėk ir Marse nesušaltų kokia pasidabinęs, žodžiu gražu žiūrėti.

Svarbiausia visi linksmi, visi žodingi, šypsosi, nors dar niekas iš jubiliejaus dovanų nedavė.

Kelionė netrunka prabėgti, žiūri jau ir Šilutė ir jos tradicinė Maxima, kur paimami ne tik žvejybos bilietai, bet ir dar užperkama provianto įvairaus masalo, net ledų.

Toliau jau viskas įgauna pagreitį: Mingė, laivas, lėtas plaukimas iki marių, marios, greitas plaukimas ir pagaliau stojame.

Prasideda didysis žvejojimas ir jeigu kas nors, tuo metu, kai vyrai vynioja meškeres ir meta pirmus bandymus, nutapytų ar bent jau nufotografuotų jų veidus, kolektyvinis visų tokių „liūtų“ portretas vadintųsi „Aš pirmas!“.

Vėliau, jau po pakirsto pirmo ešerio, nuotaikos pasikeičia, nors daugelį dar galėtume įvardyti „Antras irgi gerai!“, bet po trečio ešerio, trumpam visi transformuojasi į portretą pavadinimu „Viešpatie, kam apleidai?!“, bet tik trumpam, nes procesas nesustoja ir visiems kimba, ar iš marių, ar nuo stalo, o ko daugiau reikia. Žvejyba tęsiasi kol jos nenutraukia vakaras, naktis, ar dar kokia rimta priežastis.

Nakvynė laive, vietos daug, o gegužės naktis tokia trumpa...

Penktą valandą nekantriausieji žvejai, tyliai, kad nepažadintų ilgiau žvejojusių, kaip nakties šešėliai išslenka žvejoti, saulė pasirodo, pažadina keltis kitus, kurie vakar dar neaptenkino savo noro sugauti jei ne auksinę, tai bent dryžuotą žuvį.

Laivas, per naktį dreifavęs, atgyja, ir pilnas judesio, kalbų. Kažkas šveičia pridegusį nuo vakarykščio plovo virimo puodą, kažkas kepa kiaušinienę, kažkas žuvis šeria prie borto, visi juda kruta, nors yra ir nekrutančių, nebyliai bylojančių, kad vakar buvo sunki diena.

O ešeriai įnoringi, ir kimba, ir nekimba, oras geras, nors imk ir negrįžk į krantą...

Paskui dar atsiranda puodas žuvienės iš trijų ešerių, lašinių ir dar kažkokių ingredientų, gal valgomų, o gal...

Karštimas mariose gerai, sako patyręs „liūtas“ ir karštimo greitai nelieka, tik vėjas barsto smulkiais pelenais sudėtus laivo priekyje daiktus, tarsi užmaršties dulkėmis norėdamas paslėpti praėjusią akimirką...

Kažkas ieško meškerės, kažkas vakarykštės dienos, bet visi su ta pačia, tik truputį pavargusia šypsena lūpų kampučiuose, ko liūdėti, juk klubas ilsisi aktyviai, ant marių vandenilio...

Paskui vėl viskas greitai: grįžimas, autobusas, kelionė rūkytos žuvies pirkti, paskui kelionė vingiuotais šventos Žemaitijos keliais. Pro bejausmes, išvargusias maloniu nuovargiu akis praslenka legendiniai Medininkai, dabar Varniais vadinami, buvusi vyskupystės sostinė, kažkur šmėsteli rodyklė į P. Višinskio tėviškę, paskui žiūrėk Kolainiai po dešine paliko, o juk čia L. Ivinskis mokslus ėjo pas bernardinus mokykloje, o antai iš parko kyšo Beržėnų dvaro bokštas, o Beržėnai kažkada buvo mūsų valsčiaus sostinė, o va jau ir Užventis, po kurį „rūgodama“ daktarus irgi felčerius iš Kuršėnų parvažiavusi, kažkada blaškėsi pati klasikė Žemaitė, ieškodama vaistų, savo susirgusiam vyrui.

Daug dar ką pravažiavome, tik niekaip nenorėjome pravažiuoti nesustoję degalinių, degdami tokiu instinktyviu noru pasipildyti savo bakus, kas ledais, kas alum visokiu, ar dar kuo nors. Ypač kai, buvo įteikti apdovanojimai už didžiausią ešerį, ir linksmiausius plaučiu, kaip vargonus, laureatai norėjo atsidėkoti, nors ir kiti neatsiliko, nesėdėjo autobuse, anot klasikų Valančiaus ir Žemaitės „kaip grobą putę“, kas rūkytą žuvį taršė, kas sveikinimą į M-1 Plius siuntė, težino Lietuva, grįžta vyrai su F. Sinatros daina lydimi, ne šiaip sau, kas tyliai  snaudė, kas per posūkius sunkiai laikėsi sėdynėje, bet juk tai visa iš nuovargio, ne taip paprasta beveik parą meškerykotį rankose išlaikyti.

To moterys juk niekada nesupras...

O štai ir Kuršėnų pirtininkų sostinė Kalniškiai. Čia paskutinė stotelė, dar kažkam reikia atsigerti alaus bokalą, nes toks yra geresnis negu iš butelio, ir namo nėra ko skubėti, nors ir lietus kaupiasi

Toliau, jau lieka tik atsisveikinimai, rankų paspaudimai, daiktų rankiojimai, ieškojimai rūkytos žuvies, kurios nebuvai pirkęs, žodžiu įprastinė rutina kelionės pabaigoje, paliekant laukimą kitų metų, kitos žvejybos Kuršių mariose ilgesį visagaliui laikui...

Jonas Kiriliauskas


grįžti