Naujienos

BAŽNYČIOJE ŠILDĖ GIESMĖS IR GERUMAS

Vasario pabaigoje (2018-02-23) Šiaulių rajono LIONS klubas tradiciškai kviečia geros valios žmonės susitelkti ir paaukoti truputį savo asmeninio laiko ir lėšų, kad kartu galėtų padėti tiems rajono žmonėms, kuriems tuo metu, labai reikia mūsų pagalbos. Šį sykį renginio vieta buvo pasirinkta Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuri šiemet rudenį minės 85 konsekravimo metines. O parapijiečiai geru vardu prisimins jos statytoją, kleboną, kanauninką Vaclovą Dambrauską, kurio 140 gimimo metinės, taip pat bus švenčiamos šiemet. Dabartinis klebonas, monsinjoras Vytautas Kadys maloniai sutiko klubą priglausti, kadangi Šiaulių rajono kultūros centro pagrindinė renginių salė yra remontuojama. Tačiau bažnyčioje žiemą didžiulė problema – šildymas. Minimaliai šildant temperatūra joje siekia vos 6-8 laipsnius, o kai prieš renginį spustelėjo šaltukas, tai sukėlė „liūtams“ tikrą paniką. Juk dainininkams, kad ir pradedantiems minimali salės temperatūra turi būti ne mažiau 15 laipsnių. Koncertas, kurį turėjo surengti Šiaulių rajono kultūros centro mišrus choras „Melomanai“ ir profesoriaus Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasės mokiniai, o  jiems akomponuoti turėjo profesorė Nijolė Ralytė,  taigi, reikėjo užtikrinti tą šilumos minimumą nors per galvą verskis. Verstis per galvą buvo privalu dar ir dėl to, kad visi labdaros  koncerto dalyviai dainavo ir grojo veltui , taip prisidėdami prie LIONS klubo organizuojamos gerumo akcijos. Tačiau, LIONS klubas, atrodo, išsprendė šią problemą, jungtinėmis pastangomis su šilumos tinklais, bei įvairiais „liūtų“ klubo vyrų gautais šildytuvais, todėl renginio metu bažnyčioje buvo 15-16 laipsnių šilumos, kai lauke  žemiau dešimt ir dar įsisiautėjo tikra pūga. Nei šaltis, nei pūga nesutrukdė geros valios Šiaulių miesto ir rajono, bei kuršėniškių noro ateiti, pabūti, pasiklausyti geros muzikos, pasidžiaugti puikiu bažnyčios apšvietimu ir padėti. Šį kartą lėšos buvo renkamos daugiavaikei šeimai iš Pakumulšių kaimo Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos, taip pat numatant dalį lėšų skirti rajono vaikams sergantiems diabetu, bei tęsti hipoterapijos seansus klubo globojamiems vaikas iš Kuršėnų vaikų lopšelio-darželio „Eglutė“ neįgaliųjų grupių. Prieš renginį visą pusvalandį bažnyčios vargonais besirenkantiems vakaro svečiams ir „liūtams“  grojo Kuršėnų parapijos vargonininkas. Bažnyčią įspūdingai apšvietė profesionalus apšvietėjas iš Vilniaus Ignas Vasiliauskas. Vakaras prasidėjo klubo vyrų sugiedotu LIONS organizacijos himnu. Vyrai traukė himną, kaip niekada darniai, matyt bažnyčios aplinka įtakojo taip pasitemti. Šio sezono klubo prezidentas Adolfas Kleinauskis savo kalboje akcentavo klubo ir organizacijos tarnystės idėją, bei priminė nuveiktus darbus, bei tai kas yra planuojama. Lietuvos LIONS klubų distrikto gubernatorius Kazimieras Rimeikis pasveikino susirinkusius ir paskelbė, kad LIONS organizacija 2017 metais buvo paskelbta geriausia pasaulyje pagal tai, kaip yra teikia parama ir kaip efektyviai tai veiklai yra telkiamos bendruomenės visame pasaulyje, bei palinkėjo sėkmės toje nelengvoje tarnystėje. Kuršėnų klebonas monsinjoras V. Kadys citavo Šv. Raštą ir kvietė dalintis ir padėti, bei džiaugėsi „liūtų“ daromais darbais, bei dėkojo prie to prisidedantiems geros valios žmonėms susirinkusiems bažnyčioje. Po to sekė koncertas, daina sekė dainą, giesmė, giesmę, arija, ariją. Dainavo „Melomanai“, dainavo profesoriaus V. Prudnikovo mokiniai ir „liūto“ Giedriaus dukra Greta Keraitė, daug prisidėjusi prie to, kad renginys būtų toks geras koks buvo, dainavo su jais. Pabaigoje uždainavo ir pats profesorius, o visai pabaigoje, uždainavo kartu su mokiniais. Žiūrovai negailėjo ovacijų, „bravo“ šūksnių. Pasibaigus koncertui klubo prezidentas Adolfas su klubo sekretoriumi Petru dalijo padėkas, puokštes gėlių dalyviams, „Kuršėnų vyniotinį“ dainininkams, bei kitas saldžias dovanas, dėkojo susirinkusiems. Klubo vyrai prie išėjimo dėkojo atėjusiems ir paaukojusiems svečiams, kaimyninių miestų LIONS klubų nariams ir narėms, kurie pagerbė savo brolius solidariu apsilankymu. Lauke siautėjanti pūga, ko gero nedarė didelio įspūdžio, nes žymiai didesnis įspūdis buvo bažnyčioje, ir šaltis buvo nebaisus, nes visus sušildė bendras gerumo, gero darbo apsiektas tikslas. Vos radęs užpustytą po renginio mašiną raštininkas Jonas.  

PO LEDU...

PO LEDU... Kaip poledinės žūklės atidarymo ceremonijoje (2018-02-10) buvo pasakyta „Dievas mūsų pasigailėjo“, nes pasakė, tegu būna ledas, ir tas ledas tegu būna toks storas, kad tik su nauju grąžtu galėtumei eketę išgremžti jame, ne su tokiu kaip raštininko Jono. Taip buvo pasakyta, taip ir buvo. Todėl šeštadienio ankstyvą rytą, šaltukui žnaibantis ir traukė įvairiausios mašinos link Pakumulšių naujojo tvenkinio į puikiai pažystamą vietą, medžiotojų namelį. Daugelį metų renginio scenarijus nesikeičia, o kaip sakė apie pastovumą, vienas garsus krepšininkas, lygindamas jį su meistryste, galime konstatuoti, kad renginys visada yra organizuojamas meistriškai. Netgi, tobulai, ir mūsų poledinės olimpiados atveju, galime pakeisti posakį, kad „tobulumui ribos yra“, pagaliau, o kam keisti, jeigu tobula. Brolis Algirdas išrėžė įkvepiančią kalbą, jam paantrino pats apskrities žvejų ir medžiotojų bosas Algirdas, pakėlė vėliavą, kuri smagiai suplazdėjo, o medžiotojo V. Linkaus ragas žvejus olimpiečius atrodė nupūtė ant ledo su savo visais prietaisais, dėžėmis ir viltimis pagauti, jei ne auksinę žuvelę, tai jau prizinį ešerį būtinai. Tik tradicinio vyriausiojo teisėjo mantiją šį sykį apsigaubė medžiotojas, žvejys ir „liūtas“ Algirdas, mat brolis „liūtas“ Dalius tuo metu kitam pasaulio pakraštyje sumąstęs pasideginti tik šiltus linkėjimus siuntė. Olimpiados rėmėjai tradiciškai, stabiliai tie patys, todėl vardinti nebėra prasmės. Tiesa vienas iš rėmėjų, koją sunkiai remdamas, tik prizų privežę ir išvyko ištiesti koją, kurios čiurna, sakė yra paaukota krepšinio dievams. Prasidėjo trys ilgos šaltos valandos akistatoje su tais, kurie po ledu... Tie, kurie po ledu..., tradiciškai kibo tiems, kuriems visada kimba, ir nėra čia jokio užkeikimo, nužiūrėjimo, ar lemties. Poledinėje olimpiadoje niekas negali smarkiai keistis, nes tai pažeistų stabilumą ir tradiciją. Net ir tie, kurie vartojo „dopingą“, leistinose normose, ne taip, kaip kai ne kurių valstybių olimpiečiai, rezultatų nepagerino. Tik, gal mažiau šalo. Bet tradicinis karštas vynas iš termoso po pusantros valandos atneštas, taip simboliškai iš pietinės pusės, iš ten kur turėtų būti šilta, buvo dar nepavėluotas, o labai savalaikis, nes riešo sąnarys jau buvo gerokai apstingęs nuo šaltuko, todėl bet koks karštas gėrimas buvo nedidelis išsigelbėjimas. Didžiausią ešerį pagavo mažiausias žvejys, ir gal būt jis pagavo ir azartą žvejybai, į senelį, kuris įdavė anūkui meškerėlę į ranką, ir jauką tuo metu stvėrė, beveik 200 g. gražuolis iš po ledo... Simboliška, kad paskui senelis to anūko dėka gavo du prizus „už didžiausią laimikį“, ir „už daugiausiai sugavusį“ olimpietį, ir buvo tai pastovus renginio dalyvis Algis Jakas. Net vietiniui žvejui Artūrui kokie ten po ledu tūnantys tvenkinių dievai buvo palankūs, net ir trukdant šeimai, Rolandui ir jo šeimai sugebėjo pasiekti olimpinių prizinių aukštumų, o jeigu vienas būčiau žvejojęs? Retoriškai klausė kukliau pasirodžiusiųjų. Jeigu vienas būtų gaudęs, jau būtų ne olimpiada, kažkas atsakė, o žvejyba. Olimpiada baigėsi karališka žuviene, kurią tradiciškai virė Adolfas, besiplėšydamas tarp eketės ir puodo. Šį kartą, kaip ir daugelį kitų kartų, žuvienė išėjo karališka, olimpiečiai ir šeimos nariai išvalgė visą katilą, sušilo, pasidžiaugė vieni kitais, geromis dovanomis, gera nuotaika, gerai praleistu laiku, apie  kurį laiko žinovas Algirdas sakė, kad jis  neįskaičiuojamas į žvejo gyvenimą. Tokių pasirodo stebuklų būna, kai išsiruoši susitikti su draugais ir su tais kas po ledu... Atkentėjęs tris valandas ant ledo žvejys ir raštininkas Jonas.

KURTUVĖNUOSE, HIPOTERAPIJOS PAMOKOJE

2017 metų spalio 24 dienos pavakare, smagiai lėkėme senu traktu nuo Kuršėnų link Kurtuvėnų. Traktu, kuriuo buvo keliaujama, ko gero nuo XV ar XVI amžiaus, vedusio iš Kuršėnų link Beržynų, kaip administracinio valsčiaus centro, ar link Varnių (Medininkų), kaip bažnytinio centro, ar pagaliau XIX amžiaus pabaigoje daugiau atvirkštine tvarka buvo keliaujama į Kuršėnų geležinkelio stotį..., bet ne apie tai sukosi kalba. Nors buvo kalbama ir apie istoriją...  Kurtuvėnuose Šiaulių rajono LIONS vyrai turėjo susipažinti su hipoterapija, netradicine medicina, kurioje yra „gydoma“, bendraujant, jodinėjant su žirgais. Mus čia pasitiko pats Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, kadangi į jo valdas atvykome ir Šiaulių universiteto hipoterapijos centro atstovės. Buvo me nuvesti ir praktiškai stebėjome Kuršėnų vaikų lopšelio-darželio „Eglutės“ neįgalių vaikų grupių auklėtinių, kuriuos daugelį metų klubas remia, hipoterapijos seansą. Mūsų globotiniai jodami ant žirgų mojo mums, šypsojosi ir džiaugėsi, o kartu su jais džiaugėmės ir mes, skyrę dalį per labdaros renginį surinktų lėšų hipoterapijai.  Po to jaukioje hipoterapijos centro konferencijų salėje rajono LIONS klubo nariams buvo pristatyta hipoterapijos idėja, gydymo pobūdis, gydymo poveikis ir kiti naudingi dalykai, kuriuos sergantis įvairiomis ligomis žmogus gauna iš žirgo, jodinėdamas juo.  Pabaigoje susitikimo Šiaulių universiteto hipoterapijos centras ir Šiaulių rajono LIONS klubas pasirašė bendradarbiavimo sutartį.  Kurtuvėnų regiono parko direktoriui ir Šiaulių universiteto hipoterapijos centro atstovei buvo padovanota po knygą, pabendrauta, pasidžiaugta tuo, kad suvieniję jėgas galime nors truputį padėti žmonėms, vaikams, tėvams, pasijusti geriau, turėti viltį...  Važiuojant atgal į per sutemų apgaubtus laukus, kalba vis sukosi apie žirgus, apie vaikus, ir apie istoriją..., na kaip be istorijos, kai važiuoji senu traktu iš Kurtuvėnų į Kuršėnus, esi tiesiog pasmerktas kalbėti apie praeitį...   Kurtuvėnuose buvęs ir daug sužinojęs apie hipoterapiją Jonas.

STARTUOJA JAS KLUBO SEZONAS

Praktiškai, klubo naujasis sezonas prasideda Kuršėnuose LIONS giraitėje, prie vadinamosios Kuršėnų „Palangikės“. Kadangi čia „liūtai“ yra „užvaldę nemažą miesto plotą“ žemės palei vieną iš daugelio čia esančių karjerų iš kurių kažkada buvo kasamas molis, dar tarpukariu įkurtai Daugėlių plytinei, vėliau išaugusiai į į visą Statybinių medžiagų gamybinį susivienijimą. LIONS giraitės vietoje, čia buvo, kaip įprasta, miesto pakraštyje krūvos statybinio „grūzo“, kalnai atliekų iš šalia esančių kolektyvinių sodų ir šiaip visokių šiukšlių, kurias vežė aplinkiniai gyventojai, kurie nėra pilietiškai atsakingi ir neprisideda prie miesto tvarkymo darbų. Nes jeigu prisidėtų, niekada taip nesielgtų.   Vykdant Kuršėnuose vandentvarkos projektą ir liekant nepanaudotos žemės, miesto seniūnijos prašymu dalis žemės buvo pradėta vežti čia, prie „Palangiškės“, prieš tai, žinoma aptvarkius ir aplyginus karjero pakrantę. Paskui buvo užsėta žolė, o tada jau ir atsirado Šiaulių rajono „liūtai“ su savo idėja, medeliai ir nemokama darbo jėga.   Tradicinės, rudeniškos talkos yra tapę „praktiniu klubo sezono“ atidarymu ir praktiškai pirmu renginiu rajone, kur yra bandoma „tarnauti savo bendruomenei ir kažką keisti“. Šiemet, 2017 metų rugsėjo 26 dieną, talka buvo išskirtinė ta prasme, kad pagaliau, praktiškai buvo baigti sodinti medeliai ir dabar jau bus tik jų priežiūra. Kompetentingiausias  medelių sodinimo profesionalas Raimondas džiaugėsi ūgtelėjusiomis pušelėmis, klevukais ir ąžuoliukais. Reiškia šaknys jau įsikabino į molingą gruntą ir dabar lieka laukti kol taps tuo, kuo „liūtai“ ir norėjo – giraite.   Po talkos, pavėsinėje naujas klubo prezidentas Adolfas dar pasakojo apie inauguracijos iškilmes Druskininkuose, dalijo joje nebuvusiems tenai „LIONS judėjimo šimtmečiui išleistais“ specialiais ženkliukais, o taip pat ir striukes su LIONS simbolika, kurios bus šio sezono „gimtadienių dovanos“, kurias visi iš kalno jau ir gavome.   Sezono veiklos planas yra patvirtintas ir dar su kai kuriomis korekcijomis bei pataisymais bus patvirtintas ir pradėsime jį visi, vėl iš naujo įgyvendinti. Startas giraitėje buvo geras, visi puikiai nusiteikę ir rintai pasiruošę vykdyti savo liūtišką tarnystę.   Keletą ąžuoliukų pasodinęs ir tarnystę naujame sezone pradėjęs Jonas  

KAI LYJA...

Šiemet (04-25), gamta pati rūpinosi vandeniu mūsų ąžuoliukams prie gailių koplytėlės, kur kaip ir kasmet suvažiavome pasidžiaugti savo medžiais. Maža pasakyti pasidžiaugti, bet dar du nauji nariai – Marius ir Mindaugas turėjo atlikti savo misiją, rasti vietą ir pasodinti savo ąžuoliukus. Bet apie viską iš pradžių. Kaip juokaujama socialiniuose tinkluose, kad iš Lietuvos jau emigravo ir pavasaris, nes niekaip neatšyla oras, o dar tas lietus... Miškų prievaizdas Raimondas nuo ryto skambina ir klausia ar bus renginys, nes lyja. Sakau, bus iš principo, negi „liūtai“ gali bijoti lietaus? Taigi, įprastu susitikimams laiku, 17.30 rajono „liūtai“ pabiro iš mašinų, į lėtai bundančią laukymę prie Agailių koplytėlės ir pradėjo girtis savo ąžuoliukais, kurie per metus ūgtelėjo, ar paprasčiausiai prigijo, jei pernai metais kuris sodintas buvo. Česlovas su sekatoriumi švaistėsi kaip koks profesionalas kirpėjas, o gal ir net kaip „Holivudinis žirkliarankis“, bandydamas paretinti kai kuriems sodinukams jų lajų šukuosenas. Naujokai čiupo kastuvus ir kasė duobes savo ąžuoliukams, o nebe naujokas Mindaugas sumanė savo ąžuolą pasodinti iš naujo, nes diskutuojant niekaip neišsiaiškino kieno tas vienas medelis- „nabagas“ nudžiūvęs. Kaip tarta taip padaryta, pasodintas buvo ir trečias ąžuoliukas tą kartą, ir palaistytas. O tuo metu prie pastogės plušo žmogus –virtuvė, mūsų kokas Adolfas, kūreno ugnį ir ruošė armėnišką šašlyką. Vismantas, kuris tą dieną šventė gimtadienį pjaustė tortą, žodžiu vyko įvairūs pasiruošimo darbai. Kol šašlykai kepė pritraukti po stogu, nes visą laiką lijo, prasidėjo oficiali dalis, kai reikia aptarti reikalus. Pasveikinti buvo gimtadienius šventę nariai, džiaugėsi į save nepanašiais šaržais, kiti kurie nuotraukų nepateikė buvo apdovanoti Martyno dovanomis. Buvo paskelbta apie sekantį renginį – plaukimą Ventą, kurio neįvykdėme pernai metais ir plaukimui buvo pritarta. Tada išsivystė diskusija dėl dalyvavimo „Tulpių akcijoje“, kur Martynas pristatė jos esmę. Tačiau nuomonės išsiskyrė ir nuspręsta dalyvauti tik iš dalies, su tais, kurie patys nori prisidėti prie „LIONS QUEST“ programos, juos dar paremiant ir mūsų klubo labdaros lėšomis. O tos mokyklų  bendruomenės, kurios neprisideda prie tulpių platinimo akcijos, neremti. Laikantis tradicijos, kol dar kepė kvapnieji armėniški šašlykai, visas būrys „liūtų“ patraukė link koplytėlės su tikslu paskambinti varpu, ir jiems pavyko, net tris kartus pažadinti varpą, ir išlaikyti nepažeistą tradiciją. Tuo metu šašlykai pasidarė jau valgomi ir lakštingalų ir kitų paukščių skatinami kibome juos skanauti. Skanauti tai ką atsivežėme. Didžioji dalis pakilusi namolio, pamatė, kad mažesnė dalis dar nusprendė pavakaroti čia, juolab, kad ir pats gimtadienį švenčiantis Vismantas likosi su trečdaliu torto... Torto ragavęs, apdovanotas skėčiu raštininkas Jonas, galvojantis, kad per sezoną gauti antrą skėtį, galėtų reikšti tik vieną – lietaus turėtų netrūkti. Bet kai lyja juk tada nepuola uodai ir vėl pagalvoji, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Betrūksta, kaip senovės kiniečių filosofui Dzin Šiantaniui sušukti, koks džiaugsmas, bet važiuodami namo su Adolfu kalbame apie sunkų darbą visuomeniniame fronte ir nėra kada sušukti...  

Maršrutas Kuršėnai-Juodkrantė-Kuršėnai

Autobusas, vykstantis maršrutu Kuršėnai-Juodkrantė, miesto ribą kirto pagal iš anksto patvirtintą grafiką, na gal ir kokiomis penkiomis minutėmis vėliau. Keleivių važiavo tiek, kiek ir buvo numatyta, tik gal kokiomis dviem „liūtienėmis“ mažiau, dėl savaime suprantamų, subjektyvių ir objektyvių priežasčių, o likę visi kartu su kolonėlė muzikai ir kalboms leisti, puodu, malkų ryšuliais ir dešrelių pakuotėmis, kečiupu, pipirais ir kitais rykais ir rakandais, išvyko. Marrtynas įsitaisė pirmoje dvivietėje sėdynėje, apsikrovė manta iš šiaip visokiu, aukščiau išvardytu  skarbu, taip ir prastovėjo visą kelią sakydamas kalbas, padėkas, tostus, dainuodamas, šokdamas ir leisdamas muziką, nes jis kaip Žemaitijos zonos LIONS klubų koordinatorius buvo dar iš šios kelionės organizatorius ir iniciatorius. Kadangi mūsų klubas šiai žemaičių ir Martyno idėjai ir iniciatyvai pritarė, ir atsiliepė į kvietimą „pamačyti“. Kelionė neužtruko, žiū jau ir keltas, kur pasiglėbesčiavome su kartu su mumis besikeliančiais žemaičių „liūtais“. Dar keliolika kilometrų vingiuotais Kuršių nerijos keliais iš štai ji, galutinė stotelė – Juodkrantė. Mūsų čia jau laukė Nidos LIONS klubo atstovai, laukė darbas ir poilsis. Be didelių ceremonijų ir kitokių ceremonialų, apsiginklavę pirštinėmis, gera nuotaika puolėme gražinti Juodkrantę. Dirbome negailėdami savęs, paprasčiausiai norėdami, kad tas kampelis, kurį mums lemta tvarkyti toks ir būtų – švarus ir gražus. O tuo metu Adolfas su Rolandu pasiliko prie marių kranto, kur įsirengė lauko virtuvę, pasikūrė laužą ir ėmėsi žuvienės virimo burto, o kad daugiau būtų mistikos ir atbaidytų kokius nors kerus ar negeras dvasias, dar turėjo iš Gogolio gimtinės ukrainietiškos pipirų trauktinės ar antpilo. Gal būti ir ne visai į sriubą pilti ją naudojo, bet kas matė kur, juk visi dirbo. Tačiau didelis būrys talkininkų greitai atliko darbą, įveikė visas šakas ir krūmus ir išvalė nedidelę marių įlankėlę, pasišnekučiavo tarpusavyje, su žvejais iš Vilniaus, pasifotografavo ir patraukė link virėjų, nes artėjo pietų metas. Tada dalis talkininkų išvažiavo dar prie kažkokios ožkos kopos ar viso kalno ir netrukus sugrįžo su glėbiais priravėtų... pušelių irgi kitokių augalų, kurių, matyt ožkos nemėgsta. Tada prasidėjo bendravimas ir poilsis, kol kokas Adolfas nepaskelbė apie žuvienės virimo pabaigą. Tada talkininkai čiupo už lėkščių, stojo į eilę ir gavo po du samčius burnoje tirpstančios žuvienės. Visi ragavo ir negalėjo apsakyti žodžiais kaip buvo skanu. Po žuvienės ir dešrelių suvalgymo, vietiniai „liūtai“, nevietinius išsivedė į gūdžius ir kalnuotus vietinius miškus, paklajoti po Kuršių nerijos dykras, pasigrožėti mariomis ir jūra vienu metu, pakvėpuoti pilna krūtine sprogstamai sveiku maišytu pušų-marių-jūros oru, bei ir toliau džiaugtis pačiu puikiausiu oru. Vėliau vykome į kažkokią poilsio vietą, kur prieš kelionę namo dar pasistiprinome, čia dar vyko visokios ceremonijos, padėkos, sveikinimai klubams ir skambėjo aukštai pažadai tokį renginį padaryti kasmetiniu, juolab, kad su visais nugarą čia lenkė ir visų LIONS klubų gubernatorė Daiva  Šorienė. Bet diena ėjo į pabaigą, todėl reikėjo skirstytis, nors niekas tai daryti ir neskubėjo... Pagaliau sulipome į savo autobusą su visa likusia manta ir dovanomis, prisikvėpavę stebuklingo pušų-marių-jūros oro, stebuklingai prisibendravę, parsinešėme dar ir stebuklingą savo nuotaiką ir ta mūsų kukli transporto priemonė, staiga, stebuklingai pavirto į naktinį klubą kur dj Marčius leido muziką, o kiti leido sau ir savo antrosioms pusėms šokti ir dainuoti iki užkimimo..., nors užkimimas dar tik laukė ryte... Autobusas vykstantis maršrutu Juodkrantė-Kuršėnai miesto ribą kirto jam vienam žinomu grafiku... Savo stotelėje išlipęs, apsvaigęs nuo stebuklingo oro ir šokio, stebuklingai sugrįžęs Jonas...        

„Havanoje viskas prasidėjo ir baigėsi...“

Šiaulių zonos LIONS klubai pirmą kartą savo gyvavimo istorijoje susitelkė bendram darbui, kad pažymėtų organizacijos 100 metų jubiliejų bendru labdaros renginiu Šiaulių koncertų salėje „Saulė“, pakviesdami miestelėnus į išskirtinį aistringojo ispanų flamenko ir džiazo improvizacinį labdaros koncertą, savotišką tarptautinį projektą „Stings and Air“ (JAV-Lietuva-Ispanija). Bet iki koncerto dar buvo ilgas ir sudėtingas darbas, kurį nuveikė keturių klubų atstovai iš Šiaulių LIONS, Šiaulių „Alkos“, Šiaulių moterų LIONS ir Šiaulių rajono LIONS klubų vadovaujami Šiaulių LIONS zonos koordinatorės Laimutės Kasparės. Šis procesas startavo dar 2016 metų rudenį, kur susirinkę klube „Havanoje“ minėtų klubų atstovai ir posėdžiavo, diskutavo dėl bendro renginio formato, dėl jo pravedimo, dėl liūtų suėjimo po renginio, dėl atlikėjų parinkimo, dėl pareigų ir įsipareigojimų renginio organizavimo metu, dėl kvietimų gaminimo ir platinimo, ir dar dėl daug visokių „dėl“, kuriuos reikia aptarti, apkalbėti, suderinti klubuose, sudėlioti galvose ir keisti, atsisakyti, atsitraukti ir vėl iš naujo... Po to jau galimas ėjimas į spaudą ir ten reklamavimas savo darbų, bei renginio, bei pristatymas šimtamečių LIONS organizacijos idėjų. Paskui, kovo 31 dieną nuo 17.00 jau buvo galima ir pašurmuliuoti „Saulės“ fojė, pabendrauti su kitų klubų liūtais, nusifotografuoti su gubernatore, su kolegomis, su kolegom, su broliais iš klubo, su antromis pusėmis, prie LIONS šimtmečio sienelės. Po to jau įžengti į salę neskambant LIONS himnui, nes koncertų salės įgarsinimo aparatūra neturi mūsų failui reikalingų „kodekų“ ir yra neįgali jų per pusvalandį parsisiųsti. Na kas belieka, atsiprašyti mūsų šaunių moterų, kad nuo pirmadienio iki penktadienio nepasitikrino mūsų failiuko. Bet juk tai smulkmena tas mūsų himnas, dėl kurio susikibom viena liūte, kuri pareiškė, kad jis jai primena „vestuvinę dainą“. Mūrų stoti už himną nebebuvo laiko... Be to Šiaulių miestelėnai nepratę prie to kad liūtai jiems dar ir pabandytų tą himno priedainį sugiedoti. Taigi, vedančioji pristato LIONS klubus it tada žodį išeina ant scenos tarti gubernatorė, kuri išdrožia ilgą kalbą apie tai ką gero klubai nuveikę, kokie garsūs ir rimti klubuose susirinkę žmonės, o vieną – Joną Nekrašą apdovanoja medaliu „už nuopelnus LIONS judėjimui“, ir pagaliau kviečia pasinerti į muzikos gelmes. Ir visa salė pasineria į Hernan Romero gitaros trenksmą (ir kas sakė, kad gitara negali būti puikiu mušamuoju instrumentu?!), muzika šokinėjanti nuo solo ir staiga virstanti griausmingu orkestru. Kęstučio Vaiginio saksofonas ne prasčiau leido treles, ir jis parodė, kad ne su gitara galima groti viena ranka, bet ir saksofonu. Ir žinoma Auxi Fernandez atliekamas flamenkas! Žiūrint į jį atliekančią šokėją nejučia sprendžiau dar ir aštrią mūsuose demografinę dilemą, o kas būtų jeigu lietuviai turėtų juos reprezentuojantį šokį ne „Kepurinę“, bet aistringąjį flamenką? Gal mūsų būtų ne trys, o visi penki milijonai. Rodrigo G Pahlen derino grojimą fortepijonu, lūpine armonikėlė ir dar perkusiją mušė, ant kurios sėdėjo ir demonstravo gebėjimą groti viena ranka, kaip H. Romero dar viena koja irgi būgnijo, o dar kai užtraukdavo kokią dainą, tai.... Aplamai visi galėjo groti viena ranka, o gal ir koja, ir groti nuostabiai gerai. Styginis kvartetas „Mettis“ įrodinėjo, kad violončelės strykas ir smuiko smičius gali spėti į H. Romero užduodamą ritmą... Po koncerto dar buvo perkami diskai su autoriaus autografu, fotografuojamasi, nepailstančios Šiaulių LIONS klubo moterys dalijo saldainius su mūsų simbolika ir su simbolišku „Ačiū“, bet žmonės dėkojo ir patys už koncertą, už reginį sausakimšoje salėje, kiti išeidami spėliojo, o kiek gi metų tai Auxi... Viskas ir baigėsi „Havanoje“ su švelnia 80-90 –ųjų muzika fone, su Juozo Pabrėžos trumpa sveikinimo ir padėkos kalba, su taurėmis vyno ir su išsipildžiusia mūsų koordinatorės Laimutės svajone, pagaliau atsipalaiduoti ir pašokti savo malonumui... Su moterų prezidente šokį sušokęs irgi kadencijos pabaigos belaukiantis prezidentas Jonas.  

PENKTASIS LABDAROS RENGINYS

Š ių metų vasario 24 dieną Šiaulių rajono kultūros centro salėje Kuršėnuose klubas organizavo jau penktąjį labdaros renginį, turint tikslą surinkti lėšų ir skirti jas likimo nuskriaustiems rajono gyventojams. Iki renginio klube buvo ne kartą svarstoma kam skirti lėšas ir preliminariai buvo nutarta, kad dalis surinktų lėšų bus paaukota Jūratės ir Eugenijaus Keraminų Šv. Teresės šeimynos buvusios Užpaliuose ir globojusios 12 vaikų būsto atstatymui, kuris, visiškai sudegė per didžiulį gaisrą. Taip pat numatoma skirti dalį lėšų cerebraliniu paralyžiumi sergančių vaikų stovyklai, bei Kuršėnų lopšelio – darželio „Eglutė“, kurį klubas globoja, jau daugiau negu dešimt metų, neįgalių vaikų grupėms. Be to klubas per metus gauna ne vieną prašymą dėl paramos. Atsižvelgiant į LIONS asociacijos nuostatas ir paramos kryptis, klubas priima sprendimus paramos klausimu. Šių metų renginys išlaikė, iš dalies panašų formatą, tik pradžioje buvo sumanyta pradėti nuo mūsų draugų iš Pavenčių dienos centrą sutrikusio intelekto asmenims ir su Šiaulių centro poliklinikos Psichikos (psichiatrijos) dienos stacionaro globotinių eksponuojamos parodos peržiūra ir darbelių įsigijimu, bei pabendravimu prie arbatos, kavos puodelio. Saldžiais priedais renginį tradiciškai ir geranoriškai parėmė UAB „Saldinta“ ir UAB „Labnora“. O svečius vaišinti padėjo M. Kušnerovos „Pušyno“ kavinės personalas. Pinigais, ženklia suma renginį parėmė UAB „Sauduva“.   Pasivaišinus svečiai buvo sukviesti į salę ir oficialioji dalis prasidėjo LIONS organizacijos himno giedojimu. Renginio vedėja L. Lukaitė pristatė LIONS organizaciją ir pakvietė sveikinimo kalbą tarti 2016-2017 m. sezono prezidentą J. Kiriliauską, kuris kalboje akcentavo, organizacijos šimtmetį, tikslus ir darbus pasaulyje, Lietuvoje ir rajone, padėkojo susirinkusiems, paaukojusiems dalį lėšų klubo geriems darbams, o pabaigoje pakvietė tolimesniems darbams: „ baigdamas savo kalbą, ir dėkodamas už jūsų gerumą, už dosnumą ir supratingumą ir apsisprendimą aukoti, o kartu ir darytis turtingesniais, geresniais ir dvasiškai stipresniais. Kviečiu ir toliau laikytus tų gilių mūsų krašto tradicijų kartu su mumis švenčiančiais LIONS judėjimo šimtmetį,  ir taip pat kartu darydami gerus ir prasmingus darbus vieningai, nesusiskaldę, nesipykdami, bet vieningi ir stiprūs  pasitikime artėjantį mūsų valstybės šimtmetį “. LIONS klubų vardu susirinkusius sveikino LIONS klubų Šiaulių zonos koordinatorė L. Kasparė, kuri palygino 1917 metais gimusius du reiškinius: LIONS organizaciją JAV ir Spalio karinį perversmą organizavusius bolševikus, bei lyginio „liūtų“ vienijančią veiklą pasaulyje ir bolševikų skaldančią ir naikinančią žmogiškumą. Baigdama kalbą klubui padovanojo visą maišą pliušinių meškiukų įpareigodama juos padovanoti tiems, kam labiausiai reikia. Sveikinimo žodį tarė ir Šiaulių rajono meras A. Bezaras, pabrėždamas, kad tokia veikla yra prasminga rajono gyventojams ir dėkojo klubo vyrams už tarnystę, klubo prezidentui padovanodamas knygą – albumą. Kuršėnų parapijos klebonas V. Kadys savo kalboje palinkėjo visiems tą vakarą susirinkusiems dalyviams, krikščionimis būti labiau savo darbais, o ne žodžiais, taip pat primindamas, kad įr dabartinis popiežius priklausė „Rotary“ organizacijai, kuri užsiiminėja panašia veikla. Po oficialių kalbų prasidėjo spektaklis „Arabiška naktis“, kurios režisierius garsus, pasaulyje ir Lietuvoje gerai žinomas C. Graužinis. Spektaklis apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu „teatro oskaru“ „Auksiniu teatro kryžiumi“, taip pat skynęs laurus ne viename tarptautiniame teatrų festivalyje. Savo turinių, scenografija ir plastika vertęs žiūrovus ne tik džiaugtis reginiu, bet dar ir pasijungti intelektą, vaizduotę. Spektaklis pasakoja apie pirmo bučinio kerus ir baimes panardinantis į svaigų, lyg „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos sapną ir klampų pasąmonės srautą, kuriame žmogaus jausmai veikiami nesąmoningų struktūrų įkalina jį vaizduotės siaubuose ir buitiniame komizme. Erotizmą pakeičiant nevaldomu seksu, ar bausmę už uždrausto paragavimą ir kritimą į prarają... Ko gero tai buvo aukščiausio meninio lygio spektaklis parodytas Kuršėnuose per paskutinį dešimtmetį. Tradiciškai atsistojusi salė padėkojo artistams, o prezidentas įteikė padėkos raštą, gėlių, keramikos suvenyrų, kuriuos padarė klubo narys V. Anglickis, bei įteikė „originalaus‘ „Kuršėnų vyniotinio“. Buvo padėkota ir rėmėjams. Išeinančius po renginio svečius klubo vyrai palydėjo įteikdami po skirtuką – kalendorių, kuriame buvo dar kartą parašyti žodžiai „Ačiū už jūsų gerumą“...    

POLEDINĖS ŽŪKLĖS YPATUMAI

N e visas tradicijos klube yra įmanoma išlaikyti, yra tokių, kurios priklauso nuo oro. Ir viena iš jų yra poledinės žūklės olimpiada Pakumulšių tvenkinyje rengiama kartu su Kuršėnų medžiotojų būrelio vyrų kompanija. Šiemet žiema tokį malonumą Šiaulių rajono LIONS klubo žvejams leido apturėti ir ledas buvo kaip reikiant storas ir kietas, jeigu grąžtą suki ne ta kuria reikia kryptimi, kaip nutiko vienam žvejui. Bet kaip sakoma neužbėkime įvykiams už akių. Vasario 4 dieną, ką ten dieną, nuo labo ryto sugužėjo būrys vyrų apsiginklavę poledinės žūklės prietaisais, įtaisais ir kita kovine – žvejybine įranga ir apranga, į jau 13-ąją Žemaitijos krašto žvejų mėgėjų poledinės žūklės olimpiadą. Tradicinis vyriausiasis teisėjas Dalius surikiavo visus į vieną liniją, trimitininkas sutrimitavo vėliavos pakėlimo ceremonialui būtiną maršą, o vėliavą pakėlė praėjusios žvejybos olimpiados nugalėtojas Algirdas. Buvo išaiškintos taisyklės – viena meškerė, trys valandos kovos su žuvytėmis ir svėrimo procedūra – paprasta, tikslu ir aišku. Medžioklės ragas davė varžymosi pradžios ženklą ir žvejai jau ginkluoti grąžtais, samčiais, dėžėmis ir kitais žvejybos ir iš namų nugvelbtais apyvokos dalykais pasklido po ledo platybes. Be jokių ten echalotų bandydami atspėti, kurgi slypi plėšrieji pūgžliai, ešeriai ir kiti poledinio pasaulio išalkę  gyventojai.   Suvaitojo gręžiamas tvenkinio ledas, nes į jo kūną beveik vienu metu smigo mažiausiai 15 grąžtų, po to jau visi sėdosi prie ekečių ir pasilenkę į jas, matyt, kas burtažodžius kalbėjo, kas jauką pylė, kas ledus krapštė, kas žuveles įkalbinėjo, bet olimpiada prasidėjo sėkmingai. Žinoma, jeigu neskaityti vienos beveik sušlapusios kojos, kurią netyčia prie pat krašto sugebėjo įkišti Marius, bet olimpiada juk trylikta, o jis pirmą kartą ant ledo, tai gal batas ir nesuprato, kodėl žūklė poledine vadinasi, jei eiti reikia ant ledo. Bet čia filosofinis klausimas ir atsakymas į jį ir ties glūdi kažkur eketėje. Po gero pusvalandžio pavėlavęs ant ledo atsirado Vismantas, truputį nustebindamas daug mačiusius, užsigrūdinusius poledinės žūklės veteranus, žvejojančius ne tik ant kokių tai marių, bet ir nusitrekiančius net ant Čiudo ežero. O kokie ten čiudai geriau neklauskim jų, nes tektų visą romaną rašyti. Bet kalba apie Vismantą. Taigi, jis nustebino visus, nes išsitraukė teleskopinę 5 metrų ilgio meškerę ir išsigręžęs eketę užmetė ją (tiksliau būtų - įleido atsargiai) ir atsistojęs kiek leidžia meškerės kotas ėmė ramiai stebėti plūdę. Pasirodo galima ir taip, o stebėtis nebuvo kada, nes pradėjo kibti. Neužilgo ant ledo pakvipo karštu vynu, ir ne kokia nors „Vyno kopija“, kaip vadinasi geriausia metų knyga, K. Navako romanas, o gerai žolelėmis pagardintu ir karštu iki leistinos normos vynu.  Jo, šito karšto vyno, reikia pasakyti reikėjo, nes daugelis jau buvo sužvarbę ir negelbėjo nei kava su citrina, kuria vaišino Algirdas, nei Mariaus neaiškus skystis metalinėje taurelėje. Kibo ne visiems vienodai, bet kibo, bent jau tampė kažkokie nematomi pirštai tvenkinio dugne tas avižėles visiems, ant ledo gulė ir mirtinai sušalo daugybė pūgžlių ir ešerių. Olimpiados dalyviai atkakliai žvejojo nesižvalgydami per petį nei per savo, nei per svetimą, visi tikėjosi sugauti didelį ir sunkų laimikį..., o ant kranto komanda vadovaujama Adolfo virė kvapnią žuvienę, apie kurią  jau pradėjo duoti žinoti gurgiantys, sušalę skrandžiai. Kiti susibūrę apie eketes po tris ir daugiau kažką aptarinėjo ar užkalbinėjo kiek nedraugišką vandenį. Vismantas pakeitė meškerę į mažesnę, polediniai tinkančią, ir net vietą pakeitė dislokacijos, arčiau žuvienės ir net jauką trynė į mirtinai šąlančius pūgžlius – nekibo. Kažko jis su Neptūnu ar kokiu lietuvišku Ežeriniu susipykęs buvo, ar eketę prispjaudęs kur.   Signalas nutraukė varžytuves ir visi sušalę, įraudę 13 - osios olimpiados dalyviai parskubėjo į medžiotojų trobelę, sverti laimikį, stverti lėkštę sriubos, kurias paslaugiai dalijo šef-povaras Adolfas su pagalbininku ir vyno nešiotoju ir dozatoriumi Antanu ir tikėtis pačiupti vertingų prizų, kuriuos įsteigė Šiaulių rajono LIONS klubas  ir Aliukono Broniaus įmonė, bei Martynas. Verdiktą dėl nugalėtojų skelbė vyr. teisėjas Dalius ir iš savo nenušalusių rankų įteikinėjo vertinguosius prizus. O 13-osios poledinės žūklės olimpiados nugalėtojais tapo: 1. Aliukonis Bronius. 2. Laucevičius Algirdas. 3. Lukšas Raimundas. 4. Kiriliauskas Jonas. 5. Sutkus Virginijus.   Visi kiti dalyviai irgi gavo paguodos prizus, o pirmiausia tie, kurie nesugavo nei vienos žuvelės. Pasidžiaugę prizais, dar pašurmuliavę medžiotojai, LIONS klubo nariai išskubėjo namo, kas prizais pasigirti, kad savo nesėkmes apsakyti, bet visi geros nuotaikos ir gerai praleidę laiką, pailsėję.   Ketvirtą vietą užėmęs, užkietėjęs žvejys (paskutinį kartą taip kentėjęs ant ledo prieš du metus) raštininkas Jonas.  

PIRTIS, KUR NESIGIRDI LAKŠTINGALŲ

Šaltą ir palyginti žvarbų sausio pabaigos (01-27) penktadienio vakarą Šiaulių rajono LIONS vyrai nusprendė pasislėpti... pirtyje, tarp karšto garo, tarp ąžuolinių, beržinių vantų skleidžiamo aromato ir linksmo vyriško pokalbio.   Pirtis buvo pasirinkta Oliesino kaime, turizmo sodyba vadinasi „Lakštingalų sala“. O tas kaimas randasi važiuojant senuoju keliu iš Kuršėnų link Pakumulšių, keliu, kuriuo kažkada buvo galima nuvažiuoti į Raudėnus ir toliau, kai dar nebuvo dabartinio plento link Telšių. Beje, Pakumulšių dvarą ir jo poną savo raštuose mini Lietuvių literatūros klasikė – Žemaitė. O Pakumulšiai ne šiaip kaimas buvęs, o akalica, tai yra bajorkaimis..., bet Olesinė juk irgi buvo dvaras, bet gana istorijų ir literatūros...   Pretekstas kartu pabūti pirtyje buvo paprastas ir suprantamas – todėl, kad žiema, todėl, kad norisi geroje kompanijoje praleisti vakarą, todėl, kad kartais taip reikia. Vakaras prasidėjo tradiciškai, buvo pasveikinti šventę gimtadienius, aptarti einamieji reikalai klube, artėjantis renginys kitą mėnesį. Po to prasidėjo pirties malonumai, kurie kiek užtruko, nes vyko diskusija, o kiek kartų reikia eiti į sauną – 3 ar 4 išsikaitinti. Taigi prasidėjo maišymaisi ir einančių ir skaičiuojančių. Pavėlavęs iš visokių diplomų įteikimo ceremonijų Martynas irgi greitai sušilo ir pasivijo anksčiau besiplakančius vantomis. Diskutuojama buvo dar apie saugumą pirtyje ir tokį pavojingą metalinį kaminą, niekaip neapsaugotą nuo galimo netyčinio prisilietimo prie jo ir baisių „nudegiminių“ pasekmių. Vėliau po šeimininko apsilankymo išsivystė diskusija apie pinigus, apie klausos ir atminties infliaciją, sklerozę, o gal ir pinigų neurozę, bei šeimininko dideles ir apvalias akis, kurios žvelgė atsainiai, nedraugiškai, nešiltai ir ne šeimininkiškai. Ne vienas pagalvojo tuomet, kad čia lakštingalos gal ir neužskrenda pagiedoti savo giesmių, kaip tai darė tada, kai čia, per paskutinį karą ir po karo gyveno ir Kuršėnų mokykloje dirbo mokytoju poetas S. Anglickis (1905-1999) parašęs viename eilėraštyje „Ant Ventos šlaito“ pabaigoje tokius žodžius:   „...Mus tėviškė kaip motina priglaudžia Ir neapleidžia, Neužmiršta niekados. Ir aš jau visuomet – širdis tai jaučia Pasaulin žvelgsiu akimis Ventos“.   Vismantas nepadeklamavo mums jo, bet važiuojant atgal į Kuršėnus būtų buvęs neblogai ir toks posmas. O pirties malonumais mus aprūpino Giedrius, o vantas ir svajones apie savo būsimą prezidentavimą ir teisės aktų paieškos sukūrimo programos prarastą autorystę ir kitas istorijas nuoširdžiai pasakojo Adolfas. Nepamenantis gerai, tris ar keturis kartus saunoje kaitinęsis, bet prie kamino nesiartinęs raštininkas Jonas, grįžtant, į Ventą bandęs žvelgti gilaus vakaro pilnomis akimis........................  

„EGLUTĖJE“ PRISKRIDO ANGELŲ

Apsisukus metų ratui vėl visi Šiaulių rajono LIONS klubo narių keliai pakrypo link Kuršėnų lopšelio-darželio „Eglutė“, kuri šiais metais įspūdingai atšventė solidų, penkiasdešimties savo prasmingos veiklos jubiliejų. Devynetas tradicijas saugančių klubo vyrų nusprendę antradienio pavakarę paaukoti klubui buvo šiltai pasitikti direktorės ir jos pagalbininkių. Buvo rodoma, kaip mūsų globojamose grupėse gyvenama, kaip keičiasi čia aplinka, kaip yra dirbama su vaikais. Džiaugsmo jausmas apimantis stebint bendradarbiavimo vaisius yra abipusis, nes klubas „Eglutę“ remia jau ar ne 12 metų ir asmeninių klubo narių lėšų, ne labdaros renginiuose surinktų. Todėl ir šiemet nupirkti baldai pagerins buitį globojamos grupės vaikams ir bus dar viena mūsų dovana jiems. Mes labai mėgstame tradiciją ir „Eglutės“ moterys tai žino, tačiau šį kartą viskas buvo kiek kitaip... O prasidėjo viskas nuo direktorės nuoširdaus sveikinimo žodžio, eilėmis ir proza... Paskui susodintus prie šventinio stalo ištiko rajono „liūtus“, kaip ir dera šiuo laikotarpiu – stebuklai, pasipylę tarsi iš kokio gausybės rago. Iš karto pasirodė, kad po servetėlėmis kažkas yra, reikėjo pakelti servetėlę ir burtininkės (kaip kitaip pavadinsi tuos, kurie aiškina simbolius) aiškino mums, ką reiškia jei radai putpelės kiaušinį, arba grūdų, ką reiškia lazdyno riešutas ir kuo jis skiriasi nuo graikinio riešuto simbolio, arba, pagaliau žiedelis. Po to iš krepšio traukėme šieno smilgą, čia buvo bandoma įžvelgti, koks gi dar mūsų laukia kelias ir, ar daug dar liko jo. Trumpus ištraukę pagalvojo, kad išsitraukė, kiek to kelio nueita, o šakotus ir radę po servetėle žiedelius, nežinia ką pagalvojo, bet stebuklai ir yra stebuklai, kad apie juos galvotum ir dūmotum. Paskutinis stebuklas, taip jau bent mums atrodė, turėjo būti tradicinis, kvapnus – kugelis, kurio matyt net po dvi porcijas kiekvienam teko. Teko sakyti tostą iš klubo pusės ir palinkėti ir toliau kurti „Eglutėje“ istoriją ir tradiciją kartu, nes tai irgi yra stebuklas, šilti žmonių tarpusavio santykiai... Ir tada, mus ištiko dar vienas stebuklas, nes pas mus atskrido mūsų globojamų grupių vaikų padaryti angelai. Kiekvienas traukėme tą savo angelą sargą susijaudinę, nes angelai turėjo vardus ir net metus užrašę. Iš tikrųjų visus apėmė toks jausmas, tarsi su mumis atėjo pabūti ir patys vaikai, ir auklėtojų lūpomis papasakojo apie save, apie savo sėkmes ir nesėkmes, apie savo norus ir pasiekimus. Išeidami galvojome, kad tradicijų reikia laikytis, nes juose slypi įstabūs stebuklai, ypač tokiu prieššventiniu laikotarpiu... Emilijaus angelo aplankytas ir labai laimingas Jonas

PAMĄSTYMAI APIE PROTĄ

Keli sezonai, kai Šiaulių rajono LIONS klubas su antromis pusėmis susirenka į „Smakų smaką“ ir susiremia „protų kovose“. Azartas aštrus humoras, bandymas apgauti konkurentus garsiai skelbiant neteisingus atsakymus įgauna tokią klasikinę „rimtos kovos“ apoteozę, kad kartais, ypač iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad kovojame ne šiaip sau, o dėl viso aukso puodo. Ta proga ir pradedi galvoti, o kodėl taip yra čia, o ne pavyzdžiui žvejyboje mariose, kur jau realus grobis kimba? Dar kadaise M. De Montaigne yra kalbėjęs apie tamsybių triumfą, turėjus galvoje mokytų tamsybių, o ne kažkokių beraščių, primityvių tamsybių, kurias minėtas filosofas suprato, kaip mokslo pagimdytas, apie stabtelėjusį žmogų, moksline prasme. Žmogų, kuriam atrodo, kad jis jau viską žino, gana, atsigėrė iš žinių šaltinio viską ko tik reikia, ir staiga „protų mūšis“ ir pamatai, įvertini ir suvoki, kad tų žinių trūksta. Reikia pasakyti, kad proto mankštoms skirtus reiškinius „mokslinė tamsa“ visada pasitikdavo su aštriausia kritika. Tie patys kryžiažodžiai, juk savo laiku XX amžiaus pradžioje buvo puldinėjami lygiai taip pat, nes jie irgi atėjo su kreipimusi į žmogų – „parodyk ką gali“. O čia dar azartiškas pavadinimas „protų mūšis“. Todėl ir klube nieko daug raginti nereikia, greitai pasidalijama į komandas, spontaniškai, nestabiliai, tai yra kas metai sudėtys keičiasi. Pavadinimai, vienas už kitą labiau už pergales: „Sekretoriai CK“, „Prezidentai“ ir „Centriukas“. Nuo pirmo turo užvirė kova, su palakstymais prie ekrano, bandant įžvelgti neįžvelgiamą užrašą, o gal ir bandant prisiminti, tai ko niekada ir nežinojai, nors va, taip be kovos, be vilties nepasiduodant. Tačiau svarbiausia, kad viso proceso metu visus neapleidžia gera nuotaika, pasišpilkavimai neišsenka ir  vedėjui (šį sezoną juo buvo Rolandas) dažnai teko kalbėti pakeltu balsu nes virė triukšmingas „Protų mūšis“. Kartais buvo koreguojamas net atsakymas, kuris pasirodo, kažkokiu būdu netiko dalyviams ir vedėjas turėjo nusileisti... Galvojau, kad „protų mūšis“ yra savotiškas intelektualus „serialas“, bet ne toks painus kaip koks „Twean Peaks‘as“, ar net „Walking Dead“, kurio siužeto į priekį nesumąstysi, bet labiau nuspėjamas, kaip kokia lotynų Amerikos meilės novelė, nes, na vis tiek iš dešimt epizodų (klausimų) kelis žinosi, atspėsi, ar iš google sužinosi jei rankas po stalu laikai. Net toks, atrodo, nostalgiškas klausimas apie sovietinį darželį su ten vykusiais karnavalais ir klausimu kokius personažus labiausiai vaidino būsimieji komunizmo statytojai, baigėsi atsakymo keitimu. Tai tik iliustruoja „mūšio“ azartą ir rimtą kovą. Kova baigėsi „Centriuko“ pergale, antri liko „Sekretoriai CK“, o „Prezidentai“ liko prizinėje trečioje vietoje. Prizus įsteigęs buvo Martynas ir jų užteko visiems ir kiekvienam. Laikas visa ko matas, prabėgo greitai, skirstėsi klubiečiai linksmi, pasijuokę vieni iš kitų, iš savęs, juk H. Bergson „juoko filosofas“ aiškino, kad komizmo pagrindas ir radimosi esmė yra žmogiškumas. Vadinasi mokyta tamsybė buvo truputį pakedenta, prašviesinta, sužmoginta, o pats procesas tapo savotiška atgaiva po dienos bėgimų. Vadinasi, čia yra viena ir populiarumo priežasčių – tai kartu ir poilsis ir pramoga..., iki kito sezono. Pailsėjęs ir papramogavęs Jonas

NAUJA KLUBO TRADICIJA

Antradienio pavakaryje Šiaulių r. LIONS klubo vyrai su antromis pusėmis, o kai kurie net ir su atžalomis rinkosi į būstinę „Smakų smake“. Vakaras turėjo būti ne eilinis, nes tą dieną klube gimė nauja istorinė akimirka, turėjo būti skaitoma – paskaita, ne šiaip sau kokia nors atėjusio iš pašalies, ar samdyto lektoriaus, profesoriaus, ar kito kokio paskaitytų skaitytojo, bet savo klubo nario, skirta savo klubo nariams. Taip, atrodo būtų galima pavadinti šį prasidėjusį procesą, kuris manau turėtų prigyti klube, kadangi jame yra susirinkusių vyrų iš įvairių sričių, todėl paskaitos turėtų būti įdomios, turiningos ir naudingos, ne tik klubo nariams, bet ir mūsų antrosioms pusėms. O kas čia žino, gal ir kuri nors „antroji pusė“ susigundys paskaityti klubui paskaitą. Pirmas skaitantis paskaitą į klubo istorijos metraštį įsirašė Mindaugas Maželis. Jo paskaitos tematika buvo skirta, visiems labiausiai, ko gero dominančia tematika – sveikatos. O konkrečiau tai širdies ir kraujagyslių ligų priežastims ir profilaktikai. Kaip pasakytų koks J. O de La Mettrie „Žmogaus kūnas - tai mašina, pati užsukanti savo spyruokles, gyvas amžinojo judėjimo įsikūnijimas“. Taigi, paskaita apie „žmogaus – mašinos“ „variklį“. Paskaita truko virš valandos, o jos metu buvo nuosekliai išdėstyta apie mūsų „motorėlį“ ir jį supančias, ne geriau pasakyti jungiančias kraujagysles viskas, nuo to kaip mes jas užkemšame iki pasekmių to užkišimo. Medžiaga buvo pateikiama su išsamia statistika, analize ir Mindaugo komentarais, be to buvo apimamas europinis ir pasaulinis kontekstas, kuriame matėme save (pagal sveikatą ir nesveikatą), galėjome lyginti ir sau daryti įvairias išvadas  ir palyginimus. Liūtai ir jų antrosios pusės atidžiai klausėsi paskaitos, o pabaigoje kamantinėjo pranešėją įvairiais su paskaitos tema susijusiais klausimais ir gavo iš jo išsamius atsakymus. Todėl likosi patenkinti ir savimi ir ypač pranešėju. Vyriškoji dalis vis tikslinosi kas yra tos „trys dalys raudono vyno“, kaip saugi „vartojimo norma“, moterys labiau praktiškais, piktojo cholesterolio išnaikinimo klausimais.  Paskaita, kaip ir dera baigėsi linksmai, anekdotais apie gydytojus ir pacientus. Vakarienės metu ir toliau dominavos sveikatos tema, kas rodė klausytojus buvusius atidžius ir įsiklausius į tai kas buvo jiems kalbama. Kad paskaita tikrai visiems patiko liudija ir toks keistas faktas, kad po vakarienės dar buvo neskubama išsilakstyti kas sau, namo, visi stebėtinai turėjo dar daug kalbos ir kalbėjosi. Tiesa, prieš paskaitą dar buvo kalbama apie einamuosius klubo reikalus, buvo apdovanoti mūsų nariai jubiliatai, pakalbėta apie sekantį renginį, o paskui jau bylojo Mindaugas ir medicina. Išklausęs paskaitą Jonas.

BOULINGO TURNYRAS

Dvylika brolių „liūtų“, ne juodvarniais lakstančių lapkričio 8 dienos pavakarę sulėkė į „Akropolį“. Ne į Graikijoje ar kituose miestuose esančius panašius statinius, bet į „prekybos ir pramogų“ sostine save pasititulavusiu prekybos centru. O dar tiksliau, tai į boulingo turnyrą, kurį organizuoja: takelius, taurę ir kt. užperka, užsako ir su šypsena visus pasitinka, daugiametis turnyro organizatorius ir sumanytojas (ne boulingo kaip tokio, bet klubo turnyro) brolis Raimondas G. Klubiečiai operatyviai rinkosi, austėsi sportbačius, vadavosi iš striukų, švarkų, darbo dienos likučių ir puolė prie skylėtų kamuolių, nes turnyras buvo pradėtas. Dviejuose takeliuose užvirė nuožmi kova, viename net prasiliejo kraujas, bet sužeidimai buvo priskiriami nerimtiems, todėl sužeistasis Adolfas tęsė kovas toliau. Truputį pavėlavęs Mindaugas šoko vytis pradėjusius ir prisivijo. Tikri rutulio stumdymo meistrai varžėsi, taškai augo, azartas didėjo, sveikinimai ir traukimai per dantį aštrėjo, išgerto alaus ąsočių niekas nebeskaičiavo (bet jų nebuvo beskaičiaus), nes tas sportas reikalauja įvairiapusio pasiruošimo ir nusiteikimo. Naujokui Mariui stumdant suktai rutulį ir neblogai pataikant senbuviai pradėjo daryti psichologinį spaudimą, atseit klube tokia tradicija, kad naujokai privalo mažiausiai tris sezonus pralošti „seniems liūtams“. Ar tas spaudimas turėjo kokių rezultatų ar ne sunku pasakyti, bet naujas klubo narys Marius turnyro nelaimėjo. Dvi valandos pralėkė kaip pusė, teko dar primesti šiek tiek laiko, kad būtų galima užbaigti žaidimą. Dalyviai šluostėsi prakaitą, kraują (Adolfas), bet visi jautėsi „parodę ką gali“. Rezultatus apibendrino turnyro organizatorius, o prezidentas įteikė gražuolę taurę, kuri atiteko Raimondui G. Klubiečiai paplojo, pasidžiaugė pabuvimu, aptarė artimiausius renginius, kitus klausimus, pasveikino šventusius gimtadienį ir išsiskirstė į jau vėlų Šiaulių vakarą ir pradedantį tuštėti ir rimti prekybos ir pramogų „Akropolį“... Turnyrą iš šalies stebėjęs ir viską surašęs Jonas.

KUR TA „PALANGIKĖ“?

Klubo parkelio, prie  vadinamosios „Palangikės“ Kuršėnuose tvarkymas rudenį po truputį įgauna tradiciją, kadangi pernai metais čia buvo pastatytas akmuo, ką ten akmuo, visas Puntuko antros kartos pusbrolis (anot vieno liudininko su kartus tiek įkastas į žemę, kaip koks „suakmenijęs aizbergas“), kurio neįmanoma nepamatyti, nei einant, nei važiuojant, o gal ir skrendant. Ir dar su rimtais užrašais, kieno ir kas čia čia su pretenzija įsiamžinti sugalvojęs, tai jau niekas čia gal ir nemaišys su sabonišku Lidl'u, kuris „visur taip plačiai veikia“ (kaip sakė močiučių Palangą). Išvakarėse su parkelio projekto autoriumi ir neoficialiu „direktoriumi“ (rašau kabutėse, nes R. B. kukliai prašė taip skambiai nevadinti), apžiūrėjom, apvaikščiojom, po aukštas žoles pabraidėm ir nusprendėm, kad dar reikia ąžuolų. Kažkaip prisisodinom visokių medžių, o girių karalių ąžuolų nėr. Todėl tą padėtį reikia taisyti, juk čia „liūtų“ parkelis. Taigi, spalio 18 dieną po darbų sulėkė Raimondas su sūnumi, o sūnus su trimeriu žolei pjauti, Martynas, Vismantas ir Giedrius ir esmi Jonas. Čiupom sodinti ąžuoliukus visokiais rakursais bandydami įsivaizduoti kaip jie atrodys kai užaugs. Giedrius filosofiškai pamąstė, ar spės mus praaugti tie medžiai galiūnai, bet prieš tai dar atmatavo plačiais žingsniais atstumą nuo aukštos įtampos laidų, reikia mat standartų laikytis, ne arčiau 25 metrai. Jo kolegos jau į mūsų parkelio pusę pavėsinę prisakė perkraustyti, tai dabar jau ir pirma altana mūsų parke yra. Besodinant buvo nuspręsta, kad kitais metais reikės patankinti medelių tolimesnėje parkelio dalyje, kad būt kaip reikia. Pabaigę darbą į savo pavėsinę nuėję pradėjome aptarimą padaryto darbo atlikti, kai jau prietemoje atžybsėjo su dviračiu Marius (mat jam vaikas susirgo ir negalėjo laiku prisidėti), o jau beveik viską sutarus ir likus piniginius klausimus aptarti pasirodė ir klubo finansininkas Audrius. Jau buvo pravažiavęs mūsų parkelį ir netoli Pakumulšių nuvažiavęs ieškoti „Palangikės“, geria, kad žmogus susiprotėjo paskambinti iš ten, o ne prie Darbėnų kokių, o tai paskui būtų reikėję labai ilgai laukti. Bet sulaukus ir aptarus klubo finansinę padėtį, pavesta įpareigoti iždininką, papildyti iždą mūsų mokesčiais. Tokia skambia nata baigėsi parkelio tvarkymas ir su dar vienu geru darbu, dar 15 pasodintų ąžuolų pagražinę savo bendruomenės viešąją erdvę vyrai išsisklaidė vakaro sutemose į savo gyvenimus. Prisodinęs ąžuolų raštininkas Jonas.

KELIONĖ Į SOSTINES SU PAŠAUDYMAIS

Vykdydami 2016-2017 metų Šiaulių rajono LIONS klubo planą, spalio 8 dieną sausakimšas autobusiukas iš Kuršėnų autobusų stoties pajudėjo link Žemaitijos sostinės Telšių. Už Ventos tilto dar pasipildę trimis keliautojais pasileidome per kalvotą ir rudenišką peizažą link pirmojo tikslo. Autobusiuko vairuotojas sostinėje nustebino visko daug mačiusį gidą Andrių, priveždamas ekskursantus turbūt arčiausiai prie turizmo ir informacijos centro per visą jo gyvenimo istoriją. Taigi, nuo pasaulio rekordo perėjome prie sostinės. Gidas Andrius išklausinėjo apie Žemaitiją, ir jos kalbą, apie aprodė mechanines svarstykles, turinčių tokias prašė parduoti ir jau po to pasileidome paskui pasakojamas istorijas, anekdotus, legendas ir...plytas. Telšiai atsikleidė kaip savitas, mažosios ir ne visai architektūros stebuklas su visokiais stebuklais. Štai mažas vos matomas žydukas prie „Maximos“ sienos neša sėkmė jei teisingai palieti jo nosį ir apsisuki, o štai jau paminklas Lietuvos skalikui, žemaičių meškai, arba žaidimas neįridenk rutulio ir gausi bokalą alaus nuo gido. Leidžiamės žemyn prie upelio, kuriuo važinėja mašinos, pasikeliame kelnių klešnes ir kas sijonuotos, sijonus ir mintyse perbrendame kažkada tekėjusį čia upeliuką, dabar sugrūstą į vamzdį. Kadangi su mumis yra keramikos „specas“ Visma, tai visos plytos ir senasis mūras gauna daugybę dėmesio, net ir kažkada buvusi grojanti, o dabar jau ne plyta, tokia visame pasaulyje viena su trimis melodijomis, kurias mena mygtukai... Kavą geriame restorane, kuriame išgerdavo taurelę K. Petraukas, kuriam liaudis prie A. Smetonos buvo padovanojusi dvarelį prie Telšių, o 1940 metais toks „raudonasis komisaras“ labai simboliška tam metui pavarde -  K. Liaudis jį atėmė iš dainininko ( kuriam beliko suskelti, pilną graudaus humoro tostą - „liaudis davė ir Liaudis atėmė“). Kitoje pusėje gatvės dailės galerija, kurioje pavaišinama su šeimininkės išskalautų teptukų trauktine, nuo kurios po savaitės gali atsirasti poreikis jei ne tapyti, tai bent jau tepti. Didžioji istorinė žemaičių siena, ant kurios, skirtingai negu ant kiniečių telpa aštuoni raiteliai, tiesa jojantys ne šalia, o vienas paskui kitą, na bet pas kiniečius telpa tik keturi jojantys šalia vienas kito. Koks skirtumas, jeigu pas žemaičius daugiau. Visi trina meškai nosį ir prašo žemaičių globėjos sau visokių gėrybių. Po to laiptais į viršų prie katedros, jos rūsiuose sukalbama maldelę už tris žemaičių vyskupus palaidotus čia ir nuo brailio raštu aprūpinto mažosios architektūros akcento pro Žemaitės teatrą einama prie Durbės mūšio paminklo ir pamatome sostinės ant septynių kalvų – Kolizijų, amfiteatrą su puikiu vaizdu į Masčio ežerą ir jo  sutvarkytas pakrantes, kuriomis, anot gido Andriaus šiltais vasaros vakarais yra pilnos miestelėnų. „Senamiesčio“ kavinės gaspadinė Vaiva sutinka su šypsena, sodina prie stalo, o jos mergikės krauna ant stalų bulvių košę su spirgučiais, neša šiupinį, tinginių ir darbštuolių bulves ir ragina visus jiesti ir nieko nepalikti. Keliauninkai ir neraginami čiumpa šaukštus, liūtienės užmezga kontaktus su Telšių LIONS klubo moterimis iš ko gal užgims kokia nors moteriška veikla. Gaspadinė vaišina LIONS klubą nuo Telšių vyrų klubo, paskui dar pasipurto naujas narys Marius, kad ženklelis nerūdytų, o laikas spaudžia lėkti toliau, darbotvarkė įtemta. Toliau jau šokame į autobusiuką ir kalvotais ir vingiuotais Žemaitijos keliukais lekiame link Luokės į Biržuvėnų dvarą, kurį ilgus metus valdė grafų Gorskių giminė. Martynas dar vienu metu autobusiuke suspėja pasveikinti M-1 klausytojų ir sūrelių „Manija“ valgytojų „kiečiausiu mokytoju“ išrinktą Rolandą ir įteikti jam kažkokią lempikę, pasišviesti kai sėdi „fb“ ir „laikina“, kompanija visi paplojo palinkėdami skaniai suvalgyti kietam mokytojui minkštus sūrelius... Čia mus pistoletų ir muškietų šūviais pasitinka razbaininkai, kurie pasirodo nėra labai pikti, įsileidžia į dvarą, pripasakoja visokių rimtų ir pikantiškų istorijų „ale būk sukalbama...“, aprodo grafų polocius, ekspoziciją, kur paslėpti lobiai, kaip sudegė ir kaip atsistatė dvaras, po to Gorskių vardu „jiedalnioje“ pavaišinami sūriu vynu ir užpiltine, ir lauke jau laukia 1938 metų sunkvežimis „polutarka“, kurią reikia užstumti ir vairuotojas pavėžina kaip tikras Blinda vežė ponus į Džiuginėnus, taip, kad vos bortai neišlūžta per posūkius. Patrankos šūvis reiškia ne tik mūsų ekskursijos pabaigą čia, bet gal ir turistinio sezono pabaigą Biržuvėnuose. Dabar jau važiuojame į antrąją sostinę, į Žemaitijos širdį - Varnius, kuri nuo 1417 metų iki 1865 metų buvo Žemaičių vyskupijos sostinė. Ten laukia muziejininkė Jurgita, kuri pradeda pasakoti apie pastate veikusią kunigų seminariją, čia dirbusius žmones, apie M. Valančių, apie grafų Gorskių iš Biržuvėnų saugomą porceliano lobį ir tų pačių grafų giminystės ryšį su buvusius Lenkijos prezidentu B. Komorovskiu. Ekskursija gaudama dvasišką peną kilo iki pat seminarijos varpinės bokšto, grožėjosi įstabiais Varnių apylinkės vaizdais, piliakalniais ir nusileidusi iki pirmo aukšto ir rūsio sėmėsi blaivybės organizavimo patirties, pirkosi knygų. Paskui jau tik kelionė patamsiais su istorine viktorina, su gerom emocijom ir pasiryžimu pažinti savo kraštą ir jo praeitį. Ekskursijos buvęs ir visus prapjovus matęs ir girdėjęs raštininkas ir prezidentas šių metų Jonas, ir tegu pavydi tie, kurie buvo ne su mumis!

2016-2017 METŲ SEZONO STARTAS PALANGOJE

Šių metų LIONS klubų sezono startas buvo duotas Palangoje. Rugsėjo 16 dieną Lietuvos distrikto valdyba ir būsimieji prezidentai vakarojo vienoje iš sezono uždarymo dieną veikusių kavinių. Buvo aptariamas būsimasis, jubiliejinis šimtasis darbų ir tarnystės metų planas, kiti dalykai svarbūs LIONS judėjimui Lietuvoje. Nuo Šiaulių rajono klubo į forumą išsiruošė trijulė: Jonas, kuris turėjo duoti prezidento priesaiką, Martynas, kuris išvakarėse buvo Palangoje mat jis pas mus yra valdybos narys ir visos Žemaitijos klubų koordinatorius, priesaiką davęs pernai metais, Adolfas, kuris tą priesaiką turės duoti kitais metais ir Vismantas, kurio priesaika laukia už kelių metų. Kelionė buvo labai saugi, nes savo automobilį vairavęs Adolfas skrupulingai laikėsi taisyklių ypač ribojančių greitį. Kretingos degalinėje operatorė susidomėjo mūsų apranga ir pati padarė stulbinamą išvadą, kad mes nereklamuojame jokios partijos, nes mes esame iš Lidlo'o. Va taip. Paaiškinome, kad mes „liūtai“ ir ši pasakė, kad yra kažką apie tai girdėjusi, bei nutaisė veidą, kuris sakė, „negaliu prisiminti, to ko nežinau“. Šeštadienio renginiai prasidėjo nuo Palangos bažnyčios iš kurios šventoriaus buvo traukiama Vytauto gatve iki Tiškevičių rūmų. Einam buvo ne šiaip sau, bet paskui gidę, kuri beveik nesustodama pasakojo apie miestą, jo žmones ir jų darbus. Po ekskursijos „Moliniame ąsotyje“ papietavome ir skubėjome į kurhauzą, į forumą, kur teko kairę ranką prie širdies pridėjus, ir dešinę iškėlus prisiekti. Basanavičiaus gatvėje eisena nusidriekė beveik nuo Kurhauzo iki vidurio ir kol išsirikiavome, priekis jau nuėjo iki pabaigos, po to grįžome atgal, stebinantys kurorto svečius ir vietinius čiabuvius savo gausa ir spalvingumu. Eisenoje kartu su mumis pražygiavo beveik vietinis palangiškis Raimondas su žmona, kurie kai ne Palangoje gyvena ir medžioja Šiupyliuose. Iš „Molinio ąsočio“ terasos mūsų žygiavimą sveikino Audrius su žmona ir dukra. Taigi, mūsų buvo daug ir visuose Palangos kurorto kampuose. Paleidus baltus balandžius, trys bobutės nuo suoliuko Martyno paklausė, o iš kokios organizacijos mes esame: - Iš Lidl'o! - Nedvejodamas, tvirtu balsu paaiškino Martynas, ir viena iš trijų bobučių kryptelėjusi galvą reziumavo: - Tu matai, kaip jie visur lenda. O mes su gera dar nuo Kretingos degalinės nuotaika nuskubėjome į Adolfo mašiną, kur mūsų laukė bulkutės su šonine. „Vanagupė“ pasitiko svetingai, sugužėjo per du šimtus liūtų. Ir kas gali pasakyti, kad suvalkiečiai yra taupūs, vakarėlyje iš Marijampolės klubo su antromis pusėmis skaičiuojant dalyvavo – net 35 personalijos! Pasilinksminome kiek Adolfas geidė, nes apie vienuoliktą jį surakino gimtų namų nostalgijos priepuolis ir mes palaikydami jį palikom „Tabasco“ melodijas įsukusius „liūtus“, šokančius ir prie baro užsisakinėjančius gaiviuosius gėrimus. „Lietuvos ryto“ krepšininkų: A. Jomanto, A. Gudaičio, R. Giedraičio ir D. Logano jau nebesimatė niekur, nes jų pastebėti buvo neįmanoma, kadangi antrajam su jo 208 cm. reikėjo lenktis einant pro duris. Bet jie nesitūsino, jie tik pavakarieniavo prieš skaudų rytdienos pralaimėjimą Klaipėdos „Neptūnui“ V. Garasto taurės finale. Grįžom taip pat saugiai, garsiai kalbėdami apie visokius svarbius ir ne labai gyvenimo atvejus, klausėmės iš Martyno telefono muzikos, žiūrėjom A. Vinokuro pasirodymą. Žodžiu pramogavome, bet kelionė neužsitęsė. Laikai keičiasi, tik nesikeičia važiuojantys iš forumo namo: yra gera nuotaika, yra apie ką pasikalbėti, o paskui ką prisiminti. Nevažiavę to nesupras. Važiavęs duoti priesaiką Jonas.....................................................

Žiūrėjimas į Kuršių marias

Tas svaigus žodis – žvejybą! Tai ne koks nors paprastas klubo sezono uždarymas, ne, tai visos paros „liūtų“ žygis į Kuršių marias. Tradiciškai važiuoja vieni vyrai, pasiimdami vieną kitą draugą, ar pretendentą į klubą (kur geriau gali išbandyti būsimą „liūtą“, jeigu ne tokiose sąlygose, artimose „žvalgybai“). Toks kandidatas šį kartą bandė būti Marius, beja važiavęs jau antrą kartą, Vis tik pasaulis taip jau surėdytas yra, kad niekada nebūna dviejų vienodų kartų, dviejų vienodų renginių, pagaliau ir dviejų vienodų, gero oro sąlygų. Nors svarbiausia yra ne koks oras, o kokią nuotaiką vyrai su savimi pasiima. Nurodymas buvo iš brolio Algirdo pasiimti kuo daugiau geros nuotaikos... Iš tikrųjų šį sykį niekas nepadėjo, kad ir kiek vyrai tikėjosi palankesnio verdikto žvejybai, visi orų prognozių internetiniai portalai, kaip susitarę rodė, artimą štormui vėją, lietų ir visus kitus prieš kibimą kalbančius faktorius. Bet juk tokie orai, kaip tik tikriems „liūtams“. Vėjuoti, lietingi, žiemiški. Bet juk tai savotiškas iššūkis. Vyrai iššūkį priėmė, todėl ir himnas „Neptūne“ nuskambėjo kažkaip grėsmingai darniai, net pasakyčiau rūsčiau. Buvo ruošiamasi susikibti su grėsminga vandenų stichija, ne šiaip su kokias ten ešeriais ar plakiukais.   Kapitono siūlymu inkaras buvo išmestas Atmatoje, tolokai iki marių ir jų vėjų. Žvejai išsuko savo įrangą ir puolė sliekus nerti ant viskių dydžių kabliukų mauti ir rungtyniauti, kad greičiau apgaus kokią žuvį. Vakaras artėjo sparčiai, reikėjo pažvejoti.   Laivo kapitonas Vytautas, brolio Algirdo primygtiniu prašymu atvedė „Neptūną“ iki marių pakraščio, bet toliau jau nė iš vietos. Vėjas buvo toks, kad pynė į kasas valus, o laivo priekio žvejus parginė slėptis po stogu. Todėl buvo nuspręsta grįžti atgal į Atmatą ir čia toliau tęsti žvejybą. Brolis Rolandas pasiaukojęs būti koku, net be meškerių, apsiginklavęs visokiais prieskonių ryšuliukais, kaip koks šamanas, jau buvo pradėjęs plušėti prie uzbekiško plovo puodo. Visiems liko tik ilgesingas žiūrėjimas į tolumoje dunksančias marias...   Tačiau negalvokite, kad žvejojimas marių prieigoje yra kuo nors blogesnis. Tik nereikia kaltinti oro, kabliuko, svarelio svorio, ar šalimais garsiai šūkaujančio draugo, jeigu nesugebi apgauti kokio kilbuko. Reikia pasakyti, kad nepagavusių žuvies neliko nė vieno, išskyrus tuos (tą), kuris negaudė visai. Net pačiam pesimistiškiausiai nusiteikusiam žvejui Vaclovui kibo ešeriai taip, tarsi pats Neptūnas būtų įsižeidęs ant minėto Vaclovo, ir norėjo jam sužadinti čia tvyrančią aistrą, pagauti žuvį. O kokio tik laimikio nebuvo prižvejota toje Atmatoje. Čia kibo viskas, taip viskas, net Artūras patikėjo, kad kimba ir ėmė atidžiau prižiūrėti savo meškerę, kurią ešerys vos nenusitempė su savimi į dugną, jei neprišokęs Ramūnas. Tą vakarą ir kitą dieną kibo ešeriai ir pūgžliai, starkiai ir unguriai. Kibo valai vieni į kitus. Algirdui užkibo nuostabi šaka iš jūros dugno, kuri, kaip sakė laimingas žvejys papuoš namų interjerą. Vaclovui užkibusi šaka nepadarė tokio gilaus įspūdžio, bet jos irgi neišmetė. Kibo ir nežinomi objektai, o nežinomi todėl, kad jų nepavyko pamatyti, nes trūko valai ir į laivą grįžo be svarelių, pavadukų ir kabliukų. Juozui, kaip buvusiam teisėjui užkibo areštuotų ešerių grandinė su septyniais kaliniais, iš kurių du didžiuliai ešeriai buvo dar gyvi. Marius ištraukė panašų prietaisą, bet be ešerių, na jis juk ne teisėjas. Vėjas irgi siautėjo nešdamas Neptūnui, kibirų dangčius, kepures ir kitus lengvesnius laivo apyvokos daiktus. Žodžiu gyvenimas laive virė, kaip kokiame fabrike, visi buvo užsiėmę, visi geros nuotaikos, visi su viltimi.   Meniu buvo ištaigingas: vakarienė bajorišku laiku, apie 23.00 – uzbekiškas plovas. Pusryčiams – ukrainietiškai – žemaitiška kiaušinienė, na o pietums žuvienės košė su juodalksnių nuodiegulių prieskoniu ir kitais burtais.   Ir tyli tarpais kelionė namo gurkšnojant „Daujotų“ alų. Tačiau tylą imdavo skrosti įsiplieskiantys draugiški ginčai, kad ir dėl tokios smulkmenos, o kiek gi kalėjo kalinių Bastilijoje 1789 metų liepos 13 vakare, ar liepos 14 ryte, kai Paryžiaus sankiulotai ruošėsi „ją imti“? Arba vėl visi sulaikę kvapą klausėsi įspūdingą Adolfo sužlugdytos sportinės biografijos pasakojimą, lydintį karčiomis, vyriškomis nuoskaudos ašaromis ir pykčiu sovietiniam saugumo bukumui kokčioje iki pykinimo brėžnevinėje epochoje.   Kelionė be ekscesų, su alumi, ledais ir planais, su įžanga į naują sezoną, su pažadais dirbti kartu, padėti vieni kitiems, kartu siekiant bendro tarnystės tikslo. Tai ne žvejyba ne, tai tiesiog būtinybė pabūti kartu ir papasakoti savo istoriją, o laimikis, pagaliau, juk ne skaičiumi matuojamas. Laimikis yra gera nuotaika, jos buvo parsivežta daugiau, o poilsis ir draugai viską atperka. Ir miegojimo stoką, gal ir nuovargį. O marios niekur nedings, kitais metais mes sugrįšim!   Žiūrėjęs į marias raštininkas Jonas

Kas išlieka...

Gegužę, kai viskas sužaliuoja, kai nubudusi gamta kviečia mus į savo prieglobstį, ir tam kvietimui, bei tai pavasariniai traukai yra nepaprastai sunku atsispirti, juk visi esame, galų gale iš gamtos atėję. Matyt todėl ir susiklostė ta, jau daugiau nei dešimtmetį besilaikanti mūsų klubo tradicija, vykti prie Agailių bažnytėlės, aplankyti savo, Šiaulių rajono LIONS klubo ąžuolų giraitės. Savo rankomis pasodintų ąžuolų, kuriais grožėsis dar daugelis kartų ateityje, atvykę pasimelsti, ar šiaip pasimėgauti išskirtine ramybe, kuri tvyro šioje nuostabioje vietoje. Nepaprastai graži perspektyva, galvojant amžinybės požiūriu. Šią pavakarę, savo ąžuolą sodino naujas klubo narys – Vismantas, tokia tradicija irgi egzistuoja, naujam reikia pasodinti savo, kad būtų ko važiuoti, ką aplankyti. Dabar jau jo medelis bus mažiausias, vysis tuos, jau išlakiais tapusius „milžinus“, kuriems jau dešimt metų.   Į ąžuolų lankymą sugužėjo visas būrys „liūtų“ ir „liūtienių“, nes toks noras buvo atsiradęs mūsų tarpe, kad pasidalinti savo džiaugsmą su antromis pusėmis, kad parodyti kokius čia mes „atlaidus“ atliekame. Be to pavasariu, didesniu būriu džiaugtis yra smagiau, tada išeina taip kaip ir gamtoje, triukšmingiau, ir įspūdis ilgiau išlieka atmintyje.   Čia, prie Agailių bažnytėlės, paprastai klubas didelių klausimų jau nesprendžia, ne ta aplinka ir be to sezonas jau visai į pabaigą. Įprastinė prezidento „misija“, pasveikinti tuos brolius, kuriems per laikotarpį, kai nebuvo renkamasi įvyko gimtadienis, aptariamas artimiausias renginys, o toliau jau yra džiaugiamasi bendru buvimu. Šį kartą visi džiaugėsi matydami brolį Adolfą, atvykusį nauju džipu, kodėl buvo džiaugiamasi tegu palieka žinoma tik mūsų giraitės ąžuolams. Prezidentas Martynas, didis LIONS klubo himno giedojimo propaguotojas, ir čia atsigabeno savo kolonėlę, valdomą telefonu, ir mes savo ąžuolams ir sau užtraukėme:   „ ...Liūtų klubas, mes tarnaujam...!   Kad ko gero džiūgaujanti fauna pritilo pasiklausyti. Bet ir to, juk taip maža, prezidentas Martynas pabaigoje pasibuvimo, prapuolė vakaro gaisuose, bet prapuolė tam, kad bažnytėlės varpas mums ir pasauliui suskambėtų, dar kartą trumpam nustelbdamas pavasarinį gamtos šurmulį, taip pranešdamas, kad visai jau prie pabaigos priartėjo dar vienas klubo sezonas. Kad praneštų, jog prasideda naujas ir prasmingas, mūsų nelengvos tarnystės metų ratas.   Varpo dūžių negirdėjęs, bet erkę parsivežęs, raštininkas Jonas

Geriau anksčiau...

Šių metų kovo 8-ąją Šiaulių rajono LIONS klubas nusprendė švęsti geriau anksčiau... Laiką padiktavo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurį buvo nuspręsta aplankyti ir padavonati „liūtienėms“ renginį. Ir ne bet kokį, o operetę, ir ne bet kokią, o paties J. Strausso sūnaus (1825-1899), ir ne bet kokią, o Vienos operetės etaloną, šedevrą - „Šikšnosparnį“. Parašytą 1874 metais. Operetę, kurią Vienos operos teatre, likus dviem savaitėms iki mirties dirigavo pats kompiozitorius, o ją stebėjo pats imperatorius, ir po to įvykio J. Straussas sakė, kad tai buvusi jo karjeros kulminaciją. Štai į kokį reginį mes vežėme savo moteris! Mes tarnaujam! Kelionė prasidėjo Šiauliuose, ir per Kuršėnus, kur jau susirinko visi 16 ištroškusių reginio pajudėjome į Lietuvos Vakarus, į Klaipėdą. Tačiau kirtus Telšių rajono ribą atsidūrėme tarsi šiaurėje – visur balta kur dairais..., kalvota žemaičių žemė padengta storu balto sniego sluoksniu. Tačiau operetės piligrimų tai neišgasdino, autobuse buvo šilta ir linksma nuo pat Kuršėnų. Renginys prasidėjo dar neišvažiavus, nes Raimondas panoro, pagal prezidento Martyno (nedalyvavusio dėl pateisinančių priežaščių) nurodymą, kad vyrai apdovanotų savo antrąsias puses su gėle ir pabučiuotų. Kol ši ceremonija vyko, garsiai skambėjo muzika ir komentarai kaip kuris liūtas bučiuojasi.   Pirmas ir vienintelis sutojimas buvo Karčiamoje, kažkur Plungės rajone apie Vėžaičius. Čia buvo pasiimtas meniu, nes grįžtant turėjo būti šventinė vakarienė, ir kol vykome iki Klaipėdos visi rinkosi maistą, kurį užsakėme telefonu. Operetė įtraukė nuo pirmų muzikos akordų, kadangi kalbos scenoje prasidėjo nuo medžioklės ir nuo kurapkų šaudymo, tai medžiotojai žiūrėjo sulaikę kvapą ir mokėsi kaip šaunant į kurapką nesužeisti eigulio, o Raimondui gal ir neramu buvo, nes jis, kaip ir prie miško darbuotojų skaitosi, ne toks zefyrinis eigulys, kaip operetėje, kur dėl 26 šratų vienoje vietoje pasilenkti nebegali, bet ką tu gali žinoti, ateityje. Tačiau mėgstamiausias personažas pasirodė III dalyje, tai kalėjimo sargas (suprantama, kad lazdos, terbos ir kalėjimo negali išsižadėti, todėl personažas ir vertas pagarbos), kuriam per jo budėjimą kaliniai vis supa kalėjimą ir trukdo normaliai stovėti, arba dainuoja kaip tas tariamas Henrikas Aizenštainas. O jau kai išsitraukė ir frenčiuko medžiotojišką, metalinę „fleškutę“..., kažkas mūsų 7 eilėje taip garsiai atsiduso...   Operetė neprailgo, ir traukdami arijų nuotraupas pajudėjome link Karčiamos, kur mūsų šinkorkos jau laukė. Stalai sustumti, paserviruoti, nespėjom prisėsti ir kepsniai gulė prieš akis. Apatarnavimas neįsivaizduojamai geras, kaip ir maistas. Tikra puota prieš vidurnaktį, su šampanu, su pokalbiu apie J. Straussą, ir operetę, ir su norais važiuoti vėl, važiuoti dar, gal net šį sezoną. Namo važiavvome vingiuodami, tiesiogine žodžio prasme, nes vairuotojas pamiršo kuršėniškius išleisti Kuršėnuose, tai važiavome į Šiaulius, paskui grįžinėjome atgal, bet kelionė neatrodė ilga ir varginanti. Jautėmės pailsėję, apdovanoję savo moteris ir save puikiu reginiu ir tegu pavydi mums, tie kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevyko su mumis žiūrėti „Šikšnosparnio“, klausytis nuostabių J. Strausso muzikos garsų.   Važiavęs į Klaipėdą Jonas K.

MES TARNAUJAM...

Ketvirtąjį, Šiaulių rajono LIONS klubo labdaros renginį aprašyti norisi pradėti, mūsų himno priedainio eilute, kadangi juo paprastai pradedamas labdaros vakaras. Šį sykį vykęs vasario 26 dienos pavakare, tradiciškai Kuršėnuose, kultūros centro salėje. Tačiau iki pradžios renginio, dar buvo įdėtas milžiniškas darbas, prasidėjęs dar vasarą važiuojant iš Mingės, iš LIONS klubų valdybos posėdžio, svarsčiusio ateinančio sezono darbus. Tada, grįžtant kalbėta buvo apie renginio formą. Po to, nuo rugsėjo iki vasario buvo dirbama, ieškoma, organizuojama, tariamasi, ir derinama ir dėliojama, ir visa ta veikla suskamba toje vienoje eilutėje, atsistojus prieš salėje susirinkusius, pakviestus Šiaulių krašto žmones: „Mes tarnaujam...“. Ta tarnystė yra įpareigojanti ir mobilizuojanti mus, o visų žmonių susitelkimas – pagalba, kurios sulaukiame iš ateinančių į mūsų renginį, aukojančių savo asmenines lėšas, įkvepia Šiaulių rajono LIONS klubo vyrus, tęsti pradėtus darbus, ir visiems susitelkus padėti žmonėms, kuriems dažnai, vieniems yra per sudėtinga įveikti likimo pateiktus sunkumus. Ketvirtasis labdaros renginys buvo organizuojamas paremti Kristupui Jakštui, Gabrielei Bitinaitei ir Justinai Alėjūnaitei. Apie juos renginio pradžioje buvo parodytas, trumpas filmas, jie visi buvo tą vakarą salėje kartu su mumis. Šio sezono klubo prezidentas Martynas Rusteika savo padėkos kalboje padėkojo susirinkusiems už gerumą, pakviesdamas iš toliau stiprinti tradiciją padėti vieni kitiems, būti tokiems dosniems ir geraširdžiams, atsiliepti į kitų nelaimes, nes tik taip iš tikrųjų galėsime jausti saugūs gyvendami vieni šalia kitų. LIONS organizacijos, šių metų gubernatorius Linas Slušnys, džiaugėsi lionizmo dvasia ir jos daromais gerais darbais įkūnijančiais organizacijos buvimo prasmę ir esmę – laisvė, intelektas savo tautos saugumas, slypinčius pačiame „liūtų“ pavadinime. Rajono meras Antanas Bezaras įteikdamas klubui ir jo prezidentui padėką už kilnią veiklą stebėjosi, kad tiek rajone yra šeimų, kurioms reikalinga pagalba, ir džiaugėsi, kad klubas prisideda spręsdamas šias problemas. Kuršėnų klebonas Saulius Paliūnas citavo Šv. Evangeliją, kurioje prasmingai kalbama apie dalijimąsi ir pagalbą silpnesniam, pabaigoje įvardindamas LIONS klubo vyrus turtuoliais dvasioje. Po sveikinimo ir padėkų kalbų vyko koncertas. Pirmoje dalyje pasirodė 1996 metais įkurtas Šiaulių miesto savivaldybės globos namų „Spalvų muzikos orkestras“, vadovaujamas Natalijos Pugačienės ir Ilonos Būdavaitės. Su juo kartu grojo ir Kuršėnų dienos centro sutrikusio intelekto asmenims nariai, o mūsų pirmojo labdaros renginio žvaigždutė Benigna dainavo dar ir porą dainų. Salė ovacijomis ir atsistojusi dėkojo orkestrui ir jos vadovėms, nes šis kolektyvas, veikė visus įkvepiančiai ir optimistiškai pasižiūrėti į kasdienybę ir mus ištinkančias problemas, o kartu permąstyti požiūrį į žmogų kaip tokį, ir jo galimybes, net ir turint fizinių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Paskutinę orkestro atliekamą G. Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“ salė dainavo kartu su solistu. Pertraukos metu, tradiciškai visi buvo pakviesti apžiūrėti parodą – pardavimą, kur savo darbus eksponavo ne tik mūsų klubo partneriai iš VšĮ Kušėnų dienos centro sutrikusiems asmenims, bet ir iš Šiaulių psichikos sveikatos centro. Savanoriai iš Jaunimo centro dalijo specialius sausainius su linkėjimu viduje ir su organizuojamos po renginio loterijos numeriu, renginio dalyviams. Susirinkę žmonės vaišinosi kava, arbata, sausainukais. Čia mums talkino, galime drąsiai sakyti mūsų klubo draugė Margarita Kušnerova, o sausainukais renginį parėmė smaližiams gerai žinomos Kuršėnų įmonės UAB „Labnora“ ir UAB „Saldinta“.   Po pertraukos pasirodė ir solidusis vyrų ansamblis a capella „Quorum“, kurio atlikėjai ne tik dainavo, grojo, net ir šoko, bet ir patys labai linksmai koncertą vedė, pristatinėjo dainas, vieni kitus ir pasakojo apie savo sėkmes ir nesėkmes gastrolių ir festivalių metu. Buvo atliekamos įvairių pasaulio valstybių dainos, nuo Jungtinės Karalystės, Airijos, Suomijos, JAV, Meksikos iki Moldovos, Gruzijos ir Lietuvos – nuo Klaipėdos iki Vilniaus stogų. Vakaro dalyviai buvo sužavėti koncertu ir atsistoję ilgai plojo muzikantams.   Po koncerto buvo padėkota visiems prisidėjusiems prie renginio. Ypač malonu buvo matyti nepailstantį mūsų renginių vedėją – talismaną Joną Radzevičių, kuris savo šmaikščiomis pastabomis, palaikė gerą nuotaiką ir renginio rimtį bei įteiktė jam knygą apie Kuršėnus ir kaušą, kaip teigė dovanodamas jį Martynas, „kabinti iš gyvenimo dideliais kaušais“ džiaugsmą. Loterijoje, kurioje buvo 12 vertingų prizų (tiek metų Šiaulių rajone gyvuoja Šiaulių rajono LIONS klubas), iš jų net penki „Quorum“ kompaktiniai diskai su atlikėjų parašais. Laimingųjų numerius traukė mūsų mažoji coliukė Benigna, o laimėjusius kalbino J. Radzevičius. Renginys baigėsi, jo dalyviai skirstėsi pasisėmę gerų emocijų, gero bendruomeniško pasibuvimo kartu. Klubo vyrai dėkojo visiems parodžiusiems gerą valią žmonėms, išlydėdami spaudė rankas, sakydami iki kitų metų. Dėkojo ir renginį aplankiusiems broliams ir sesėms iš Telšių, Šiaulių vyrų ir moterų LIONS klubams.     Jonas Kiriliauskas

„EGLUTĖ“ KVEPIANTI KUGELIU

2015 metų gruodžio 17 dienos pavakarę Kuršėnų lopšelio-darželio “Eglutės“ kieman privažiavo nemažai mašinų, pažeisdami kelių eismo taisyklių reikalavimus, kurie draudžia įvažiuoti į šios įstaigos teritoriją. Jau daugiau kaip dešimt metų, prieš Kalėdas besikartojanti istorija ir nė vieno nubausto pažeidėjo? Bet už gerumą juk niekas nebaudžia. O tas gerumas yra tame, kad Šiaulių rajono LIONS klubas jau visą dešimtmetį globoja dvi neįgalių vaikučių grupes „Eglutės“ lopšelyje-darželyje, kasmet dovanodami kažką, ko tuo metu labiausiai reikia: kompiuterius, akvariumus, baldus, patalynę, kilimus ir taip toliau ir panašiai. Ne vienas iš liūtų jau ir neprisimena ką ir kada yra padovanojęs. Tradicija tokia, kad dovanos yra atvežamos prieškalėdiniu laikotarpiu, per patį dovanų metą. Devyni liūtai vedami buvusio prezidento Raimondo sugužėjome į lopšelį-darželį, kvepiantį – kugeliu. Irgi tradiciniu-firminiu „Eglutės“ moterų valgiu, kuriuo mus kas metai vaišina. Liūtas Arvydas prisipažino, kad tokį patiekalą jis valgo tik metuose kartą ir tik čia, kitas liūtas prisipažino, kad tokį skanų valgo, irgi kartą metuose, čia, bet dėl savaime suprantamų priežasčių jo vardą nutylime. Tradiciškai apžiūrėję mūsų globojamų vaikų grupių patalpas, pasidarę bendrą nuotrauką, buvome pakviesti pasėdėti, pabendrauti. Kugelis buvo nuostabus, o jo porcijos ne visiems (net!) ir liūtams neįkandamos, ta prasme neįveikiamos, o kai dar vaišingos moterys pasiūlė pakartoti, bent jau oktetas vienu balsu atsakė – NE! Pagrindinė virėjas, atskleidė paslaptį, kad kažkur į pietus nuo Kuršėnų, pavasarį yra sodinama specialiai papildoma vaga bulvių, iš kurių ir gimsta šitas patiekalas. Išeinant naujoji lopšelio – darželio direktorė padovanojo kiekvienam po graikinį riešutą, ant kurio buvo užrašytas palinkėjimas. Kugelis kai kuriems taip apsunkino mąstymą, kad į gatvę važiavo atbulomis, tarsi nenorint išvažiuoti, tarsi tuo savo važiavimu sakant, kad kitais metais panašiu laiku su sugrįžta..., į lopšelį-darželį „Eglutė“, kvepiantį kugeliu...   Kugelio porciją įveikęs Jonas

SALDUS VAKARAS

Prieškalėdinis pirmadienio vakaras, Šiaulių rajono LIONS klubo vyrus ir jų antras puses nuvedė šį kartą į „Rūtos“ fabriko muziejų (Tilžės g. 133, Šiauliuose). Tą vakarą visi jo dalyviai užsinorėjo saldaus, nes ekskursija po šokolado istoriją prasidėjo nuo edukacinio užsiėmimo. Jo dalyviai trumpam, valandai su puse buvo paversti saldainių, ir ne bet kokių, o šokoladinių gamintojais. Gaminti reikėjo savo rankomis iš padėtų čia pat įvairių būsimų saldainių sudedamųjų dalių: braškių drožlių, marcipanų, migdolo riešutų, džiovintų abrikosų ir kitko, net ir „Džiugo“ sūrio (kuris kaip ne keista, su šokoladu irgi visai skanus). Susidomėję saldainių gamybos procesu visa kompanija kibo rodyti savo saldžiųjų gebėjimų. Sunku įsivaizduoti, bet tai yra tiesa, saldainių gaminimas yra azartiškas užsiėmimas, o eksperimentuoti „užėjęs“ noras labai užkrečiamas. Štai vienas saldainių gamintojas padaro „kukuliuką“ su vienu įdaru, kitas nusižiūrėjęs daro panašiai, bet jau aplipdo kitokiomis medžiagomis išorę, kitas bando pusę abrikoso paversti šokoladiniu, o kitą, kaip valgomą, bet patogiai paimti ir laikyti galimą „rankeną“. Kulminacija to saldainių technologijos darymo proceso akimirka galima laikyti momentą, kai išlukštentą, naujai sukurtą „Rūtos“ saldainį, vienas liūtas meta į nebaigiantį „sutirštėti“ tokį pat juodą šokoladą, tarsi ant kailinių velkantis dar vienus kailinius...   Susirinkus ir susipakavus savo pačių rankomis pasigamintus saldainius patraukėme į muziejų, kur gidė mums pradėjo atvėrinėti šokolado, kaip tokio paslaptis. Prie kakavos medžio į kurį ilgesingai žiūri pats karalius Montesuma, pasakojimas ir prasidėjo. Laike ir erdvėje mes keliavome iš Pietų Amerikos per žemynus su burinėmis karavelėmis ir kitais laivais, puldinėjamais Karibų ir visų kitų vandenų piratų, kol atplaukėme su kakavos pupelėmis į Europą ir per karalių dvarus ir didikų rūmus, atkeliavome iki šių dienų. Daugeliui beūsių liūtų tikras atradimas tapo karšto šokolado puodelis su priedeliu, kurio pagalba nereikia ūsų mirkyti šokolade. Dar buvo žiūrimi du filmukai: vienas apie Meksikoje vykstantį kakavos gaminimo procesą ar receptą, tokį nepanašų į L. Esquivel romane „Kaip vanduo šokoladui“ aprašytus mekskietiškus receptus, o kitas, kaip šiomis dienomis atkeliauja kakavmedžio vaisiai iki Olandijos ir iki Šiaulių. Tuo pačiu susipažįstant ir su „Rūtos“ ir jo savininkų istorija, kuri sudėtinga, bet kaip tikrose pasakose su laiminga pabaiga.   Po ekskursijos, liūtai su liūtienėmis lipdami laiptais žemyn į pirmą aukštą, kuriame laukė vakarienė, kalbėjo, kad dabar visai neblogai būtų ir kokios nors silkės užkąsti. Tačiau silkės tą vakarą nebuvo. Buvo prezidento sveikinimo žodis, palinkėjimai ateinančių gražiųjų metų švenčių proga, buvo įteikiami 2016 metų Šiaulių rajono LIONS klubo kalendoriai, kad turėtume kur raudonai apibraukti antradienių vakarus skirtus veiklai klube. Vakarienės metu atsirado norinčių išbandyti actekų gėrimo, ir iš pabandžiusių tą daryti veidų buvo matyti, kad to gėrimo skonis stebino, sukeldamas, matyt vidinių klausimų sau ir pasauliui, o kaip jį reikėdavo gerti. Bet actekų būtų galima paklausti ir kam reikėdavo aukoti savo piktiems dievams žmones, tačiau, tokio klausimo liūtai nekėlė. Vakarienė pasibaigė prezidento keletu žodžių, bei eurų sumetimu į šachmatų dėžę, ir kas žino, gal tą akimirką baltieji ir juodieji karaliai irgi jų karalienės pasijuto kaip niekada apipilti šlamančiu „auksu“, praturtėję, taip kaip mes, ekskursijos dalyviai, praturtėję ne tik kalorijomis, bet ir žiniomis apie šokoladą...

LIONS KLUBAS SUBŪRĖ ŽMONĖS PADĖTI JUSTUI RUDOKUI

Darganotą lapkričio 13-osios pavakarę į Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijos salę gausiai rinkosi garbingi Šiaulių rajono žmonės. Susirinkti juos pakvietė „LIONS“ klubo vyrai. Priežastys susirinkti buvo dvi. Seminaras „Naujojo pasaulio etiketas: kodėl mes elgiamės taip, kaip elgiamės?“, kurį vedė Giedrius Drukteinis, žinomas įvairių knygų autorius, dirbęs tarptautinėse misijose Balkanuose, Afrikoje ir Afganistane, šiuo metu – verslo komunikacijos konsultantas. Dar galima pridurti, kad G. Druktienis savo šaknimis yra kuršėniškis, jo seneliai gyveno Kuršėnuose. Antra priežastis labai žemiška – rinkti lėšas sunkia genetine liga sergančiam Šiaulių rajono gyventojui Justui Rudokui. Sunki negalia, raumenų nykimas kamuoja vienuolikmetį Šiaulių rajono gyventoją. Renginio priešistorė buvo tokia. Šiaulių rajono LIONS klubas sudarydamas metų veiklos planą, buvo numatęs seminarą organizuoti klubo nariams ir visuomenei, tačiau, kai į klubą pagalbos kreipėsi Justo mama Laima, „liūtai“, vieningai pakoregavo savo planus, ir ėmėsi organizuoti labdaros seminarą. Giedrius Drukteinis taip pat sutiko prisidėti prie renginio paramos atsisakydamas dalies pajamų. Renginio pradžioje, susirinkusius geros valios Šiaulių krašto žmones sveikino klubo prezidentas Martynas Rusteika dėkodamas už supratingumą ir atjautimą nelaimės ištiktam vaikui. Sveikinimo žodį tarė Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras. Po to sekė filmukas apie Justą, jo istoriją, vėliau G. Drukteinis ėmėsi „narplioti“ sudėtingus ir paprastus etiketo ir protokolo niuansus, iliustruodamas juos įvairiais istoriniais ir gyvenimiškais pavyzdžiais. Per pertrauką visi dalyviai galėjo pasivaišinti arbatos ar kavos puodeliu, nes renginį parėmė M. Kušnerovos kavinė „Pušynas“ . Antroje seminaro dalyje toliau buvo kalbama apie žmonių elgesį ir G. Drukteinis įtikino visus susirinkusius vyrus, kad moteriai paduoti ranką yra geras tonas. Seminaro pabaigoje klubo prezidentas padėkomis apdovanojo G. Drukteinį ir M. Kušnerovą, bei paskelbė vienos seminaro vedėjo knygos „Kodėl spaudžiame dešinę“ aukcioną. Pradinė kaina buvo 10 eurų. Pasiūliusi 55 eurus, knygą įsigijo nuolatinė LIONS klubo labdaros renginių dalyvė S. Bartkuvienė. Meras A. Bezaras pasiūlė 100 eurų, bet G. Drukteinis jam už tai padovanojo kitą knygą „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“. Visi aukcione surinkti pinigai buvo skirti Justui Rudokui. Viso renginio menu Šiaulių rajono LIONS klubas ir geros valios žmonės suaukojo per 1300 eurų. Linkime visiems stiprinti tradiciją padėti vieni kitiems, užsiimti labdara, tik taip galėsime iš tikrųjų jausti saugūs, gyvendami vieni šalia kitų.   Jonas Kiriliauskas

„LIONS“ KLUBO GIRAITĖ

Tarptautinė „LIONS“ organizacija į Lietuvą atnešė, sovietmečiu visuomenės primirštą „tarnystės“ principą. Jis reiškia tai, kad žmonės susibūrę į visuomeninę organizaciją, siekia tarnauti savo bendruomenei. Tai ypač svarbu „liūtams“, kurių himno priedainis prasideda „Mes tarnaujam...“ Šiaulių rajono žmonės jau gerai žino rajono „LIONS“ klubo darbus, organizuojant pagalbą likimo nuskriaustiems žmonėms rajone, šalyje ir net pasaulyje, nes klubas yra skyręs paramos ir nukentėjusiems Rygoje, per prekybos centro griūtį, ir Filipinų cunamio aukoms aukota... „Liūtai“ yra neabejingi ir mus supančiai aplinkai. Prie Agailių bažnytėlės žaliuoja klubo pasodinta ąžuolų giraitė, kuri yra atidžiai prižiūrima klubo narių. Dabar užsimota Kuršėnuose prie kuršėniškių vadinamos „Palangikės“ pasodinti didesnę ir gražesnę giraitę, kurioje būtų įvairesnių medžių, ir kad ta anksčiau buvusi apleista teritorija taptų vieta, kur būtų galima pasivaikščioti, pasėdėti, pailsėti, o gal būt ir pasportuoti. 2013 metais rudenį klubo vyrai pasodino kelis šimtus pušaičių, gudobelių ir kitokių medelių. 2014 metais sodinimo akcija vyko dar kartą ir buvo atsodinti neprigiję, ar kitaip nunykę medeliai, bei pasodinta naujų. 2015 metais „liūtai“ „atritino“ didžiulį akmenį, kuriame iškalė pasižadėjimą kuršėniškiams, prižiūrėti ir puoselėti giraitę, kad ji po kurio laiko taptų traukos objektų. Visa veikla yra vykdoma asmeniniu, laisvu laiku, niekieno neprašant, toks ir yra tarnystės principas. Tarpukario Lietuvoje visuomeninės organizacijos irgi veikė tokiu principu, imdavosi tvarkyti miestą, puošti jį. Kuršėnuose šauliai pastatė paminklą, kitos organizacijos sodino parką, rengė futbolo stadioną ir kitus miestelėnams skirtus darbus. Tegul būna „LIONS“ pavyzdys, kitoms organizacijoms, nes Kuršėnuose yra nemažai viešų vietų, kuriose galėtų skleistis geroji bendruomeniškumo dvasia tarp mūsų ir mums.   Jonas Kiriliauskas, „LIONS“ klubo sekretorius 

INAUGURACIJA, EISENA IR KT...

Tą rugsėjo 27 dienos šeštadienį Lietuvos LIONS klubams visi keliai vedė į Vilnių. Čia vyko visos organizacijos „gubernijos“ prezidento – L. Slušnio ir visų kitų klubų prezidentų, tame tarpe ir mūsų Martyno inauguracijos ceremonija. Pilies gatvėje, mačiusioje daug įvairių istorinių reginių, brendo dar vienas. Po inauguracijos, po sveikinimų, po pietų „liūtai“ su atributika: vėliavos, uniformos ir kiti skiriamieji ženklai, ėmė telktis sostinės širdyje prie rotušės.   Po to, „sustygavus“ eiseną – kas po ko, prieš ką, su kuo – vedami kariškių orkestro LIONS klubų atstovai su gera nuotaika, su plazdančiomis vėliavomis pasileido žemyn link katedros. Ir čia, paėjus visai nedaug, žemaitiški „liūtai“ paleido žemaitiškus šlagerius iš nešamos kolonėlės, kurie „permušė“ visą tą dūdų, trimitų ir kitą pučiamųjų pramonę, nuo ko nuotaika eisenoje dar labiau „pasikėlė“. Miestelėnai išlepinti renginių mojavo ir sveikino nematytą dar procesiją, ypač tai stengėsi daryti „amžini“ turistai iš Azijos. Eisena vingiavo iki Katedros, o paskui Gedimino prospektu iki Vyriausybės rūmų, kur vietoj kažkur išvykusio generolo Černiachovskio jaukiai įsikūręs V. Kudirka. Toliau sekė laikas pasiruošti vakaro pobūviui.   Šitą laiką buvo nuspręsta paskirti apžiūrint Užupį pro autobuso langą ir Belmonto parką pėstute. Buvo norinčių užsukti į Bernardinų sodą, tačiau vienuolių sekėjų buvo mažiau, pasirinkta pramogų parkas. Ten papramogavome: pavaikščiojome, pabandėme padaryti rožių žiedlapių lietų, beveik išėjo, po to dar bandėme nuvaryti arklių traukiamą „kabrioletą“, žodžiu ilsėjomės.   Vėliau buvo vakarėlis su milijonų dalintoju aktoriumi Mikalausku, su svečiais iš tolimų ir artimų šalių, apdovanojimų ceremonijomis ir kitais oficialiais dalykais. Kaip jau įprasta toliau sekė vakarienė, gera muzika, su pasišokimais ir vynas, su taurele karčiosios. Kažkas lakstė viešbutyje į restoraną pažiūrėti fejerverkų, išgerti alaus, kažkas lakstė į parduotuvę, žinote, žmonių daug, nesugaudysi, herojų vardai tegu lieka nežinomi istorijai, tik jų darbai išliks mūsų atmintyje. Netikėtai, kuklus raštininkas laimėjo „Aukso puodą“ iš paties Mikalausko rankų, sau slapta pagalvojęs, gal kokį loterijos bilietėlį reikėtų įsigyti kada, kad jau taip sekasi...   Ilga kaip šimtmečiai kelionė... namo buvo labai turininga. Pirma, važiavo kompanija kuri buvo nepavargusi. Antra – nepasišokusi iki nukritimo. Trečia – vynas irgi taurus gėrimas, bet yra ir tauresnių. Autobusas tam pati tinkama vieta, kad ir tas autobusas tik skambiai vadinamas „mikriukas“. Todėl buvo šokančių visą kelią, kiti net kėdėse klūpodami šoko – naujas šokis, užpatentuoti būtų galima, jei kas sutiktų pakartoti... Grįžus, dar buvo pasiūlymų vykti į pirtį ir ten „pasipirtinti“. Kažkoks vidinis balsas sulaikė kuklų raštininką nuo šito žingsnio...   Ryte, skambutis prezidentui: -          Alio, ar jau grįžai? -          O tu? – klausia Eksenencija, pakimusiu, nuo vadovavimo balsu -          Ir aš grįžau. – Atsakau „pusiau žvaliai“. -          Tai gerai, vadinasi visi grįžom...   Grįžęs iš inauguracijos Jonas

Bendradarbiavimas su kolegomis iš Liepojos

Prieš metus Viešojoje įstaigoje „Dienos centras sutrikusio intelekto asmenims“ buvo apsilankę kolegos iš Liepojos miesto „Savarankiškų gyvenimo namų“ ir „Dienos centro sutrikusio intelekto asmenims“, pasidalinti darbo patirtimi, darbo metodais. Liepojos „Savarankiškų gyvenimo namų“ vedėja lietuvė Virginija Stankuvienė, tad nebuvo problemų dėl kalbos barjero. Vedėja Virginija skaidrėse parodė jaunimo namus ir papasakojo kokiu principu vykdoma veikla. Dienos centro vedėja Evita Anuze papasakojo kokius taiko darbo metodus dirbant su sutrikusio intelekto asmenimis. Kolegos iš Liepojos pakvietė mus atvykti pas juos, svajojome apie tai ir Šiaulių rajono LIONS klubas mums padėjo šią svajonę įgyvendinti. Rugpjūčio 28 dieną apsilankėme Liepojoje. Pažintinėje kelionėje dalyvavo viešosios įstaigos lankytojai, darbuotojai, tėvai/globėjai ir kartu vyko šių metų LIONS klubo prezidentas Martynas Rusteika ir Raimondas Bernotas. Jie talkino mamoms, kurių vaikai vežimėlyje, reikėjo juos įkelti/iškelti iš autobuso. Įdomu buvo dar kartą išgirsti ir jau vizualiai pamatyti „Savarankiškus gyvenimo namus“, socialinių paslaugų teikimo modelį asmenims su negalia  (negalios įvairios), sužinojome, kad tokių įstaigų Liepojoje yra 14. Jų modelis toks, apgyvendina neįgalius asmenis Jaunimo namuose, socialiniai darbuotojai jiems parengia socialinių įgūdžių programas – paruošia juos socializacijai į visuomenę, į darbo rinką. Vedėja Virginija Stankuvienė džiaugėsi, kad bendradarbiaujant su darbo birža pavyksta įdarbinti asmenis, kurie turi lengvą neįgalumo lygį. Neįgalieji gyvena po vieną,  poromis, šeimose. Apsilankius Dienos centre sutrikusio intelekto asmenims, pamatėme, kad dienos globos socialinių paslaugų teikimo modelis kažkiek panašus į mūsų įstaigoje teikiamų paslaugų modelį. Bet darbo patirtimi buvo kuo pasidalinti. Padainavome visi kartu lietuvišką dainelę ir smagiai atsisveikinome, nusprendę pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Tokie susitikimai reikalingi, kaip kalbėjo ir Martynas Rusteika, tai yra ko pasimokyti, juk kiekvienoje įstaigoje, o ypač kitoje šalyje socialinių paslaugų tinklas veikia skirtingai, kuo daugiau bendradarbiausim su panašiomis įstaigomis, tuo paprasčiau bus vietoje įgyvendinti ir sukurti tokią aplinką kuri padėtų Šiaulių rajono neįgaliems asmenims socializuotis visuomenėje.

VALDYBA PRADEDA 2015-2016 METŲ SEZONO DARBUS

  Saulėtą šeštadienio (07-25) popietę į Lietuvos Veneciją, į Minijos kaimą pamary suvažiavo Lietuvos LIONS klubų vadovybė – VALDYBA, su pačiu gubernatoriumi Linu priešakyje. Tiesa, gubernatorius, bei Artūras su sekretore buvo atvykę, bene, iš vakaro, nes malonu pasilepinti svetingoje liūtės Aidos viloje. Nuostabi aplinka ir tokia pat šeimininkė įkvėpė valdybą dideliems darbams, kurie laukia „liūtų klubų“ ateinantį sezoną. Atvykstantiems šeštadienį teko spręsti dilemą, kuris krantas yra dešinysis ir du iš trijų atvykusių valdybos narių nusprendė teisingai, tačiau penkto kilometro stulpelio nepastebėję pravažiavo, grįžo atgal ir galiausiai, rado, o vienas vis tik pasirinko kairį krantą ir gubernatoriui teko įdėti daug navigacinių pastangų, kad Kazys rastų posėdžiaujančius. Posėdis prasidėjo puikiais šeimininkės Aidos nacionalinio paveldo pietumis, kurių metu buvo diskutuojama, apie geriausius pasaulio steikus, ispaniškus irgi japoniškus visokius, apie gėrybes ant stalo ir aplinkinių ūkininkų gebėjimus žemės ūkio srityje, šiuose potvynių „kamuojamuose“ laukuose. Kitoje pusėje vilos, irgi verandoje prasidėjo įvadinis valdybos posėdis. Gubernatorius Linas informavo susirinkusius apie pasaulinę LIONS konvenciją vykusią Honolulu, apie naują vadovą iš Indijos, apie kitų pasaulio distriktų dydžius ir lietuviškojo mažumą. Bet ilgai nekankino to forumo smulkmenomis, nes darbotvarkė numatyta didelė. Pirmiausia, buvo išsidalyta pareigomis ir atributika (ženkliukai, bloknotai etc.), kurių užteko visiems, o kai ne kuriems dar ir ne po vienas. Sudėtingiausia buvo su iždininko pareigybe, mat skaičiuoti ne savus pinigus, pagal senolių pastebėjimus, reiškia vieną – senatvėje drebės rankos, todėl nuspręsta pasmerkti tam darbui (o gal ir piktam likimui) neatvykusį į posėdį valdybos narį, bet ne kaip bausmę (taip buvo diskutuojama valdybos narių), ne, kaip paskatinimą dalyvauti posėdžiuose. Kitas klausimas buvo darbų pasiskirstymas maratono bėgime Varšuva-Kaunas-Ryga, kuris vadinasi „Freedom charity run“ (700 kilometrų), kuris startuos rugsėjo 3 d. ir finišuos rugsėjo 12 d. Vilniškiams kilo klausimas, kodėl ne per sostinę bėgama, kauniškiai atsakė, kad čia jums ne rail Baltica, todėl šiauliškiams klausimas net nekilo, kodėl ne pro Šiaulius. Bet renginį Lietuvoje globoja prezidentas V. Adamkus, o tai reiškia, kad reikia „liūtams“ pasitempti ir priimti bėgikus Marijampolėje, Kaune, Kėdainiuose ir Panėvėžyje, pamaitinti ir pastogę suteikti. Valdyba rado sutarimų ir sąlyčio taškus po kurių tapo aišku, kad bėgimas įvyks, bėgikais bus pasirūpinta. Tam pritarė net „balsas nuo stalo“, mat vienas valdybos narys iš Panevėžio dalyvavo posėdyje telefonu, retkarčiais prabildamas ir tuo visą valdybą išgąsdindamas, nes kalbantis stalas nėra įprasta net ir šiandieninėje medijų įvairovėje, ko gero, iš stalo trykštantis vynas taip negąsdintų, kaip nutiko „Fauste“ vienoje užeigoje, kaip tas balsas: „ar galiu įsiterpti?“ Ir valdyba krūptelėjusi susmeigia akis į stalą, o gubernatorius atsilošęs savo fotelyje, leidžia įsiterpti. 2015 metų „tulpių akcijai“, kurios esmė rinkti lėšas (pernai lėšos buvo skirtos medicininės įrangos ligoninei pirkti) dalijant šias taures gėlytes geros valios žmonėms, iš esmės buvo pritarta, be didelių diskusijų, nebent valdybos narys Artūras padaręs eilinę pastabą, užsitarnavo koordinatoriaus pareigas. Ilgiausia diskusija įsiplieskė, pradėjus svarstyti LIONS Quest dešimtmečio jubiliejinio paminėjimo. Rėmėjai, vieta, pranešėjai, atlikėjai, dalyviai ir kiti dalykai buvo aptariami su literatūriniais nukrypimais į Lietuvą, į dešimt metų veiklos apžvalgas, į publikavimus metodinių priemonių. Galiausiai nuspręsta minėjimas bus bet kokia kaina. Šiųmetis Lietuvos LIONS forumas bus Vilniuje, bus eisena, bus vakarienė su šokiais, bus dalyvio mokestis 40 eurų, ir nebus Belmonte, kaip siūlė „kalbantis stalas“, ir dalyvių turi būti ne mažiau du šimtai. Valdybos darbo planavimas ir likę klausimai buvo svarstomi pagreitintu būdu, mat pas šeimininkę Aidą atvyko visas būrys svečių, kur turėjo įvykti tikro garso koncertas ir susirinkę svečiai siuntinėjo valdybai įvairias užuominas, greičiau baigti posėdį, kad ir kaukazietiškos bandelės arba porcelianinis naktinis puodukas, bet gubernatorius tvirtai vairavo valdybos laivelį tarp šių „nekantrių rifų“, kaip ir dera tikram, rimtam ir solidžiam tokios pat organizacijos vadovui. Nuspręsta, vieną valdybos posėdį susiorganizuoti kartu su Europos LIONS forumu Vokietijoje, nes nuskristi ten ir atgal yra pigiau negu vykti su paslaugiai pasiųlyta gubernatoriaus mašina. Kitus posėdžius organizuoti regionuose. Pavyzdžiui Šiauliuose „Havanoje“ (ne atvirkščiai). Tų posėdžių organizuoti keturis. Likę du klausimai buvo smulkmenos. Posėdis baigėsi. Prasidėjo koncertas. Valdybos nariai atsigėrė gaivių gėrimų, persimetė keliais žodžiais ir kas pakilo važiuoti į savo regionus, kas muzikos klausytis, kas valtį irkluoti, nes aplink juk vasara, kviečianti pailsėti, ne tik rudens darbus planuoti.   Posėdyje dalyvavęs, ne valdybos narys, bet „liūtas“ Jonas Kiriliauskas iš Šiaulių rajono klubo.

ŽVEJYBA MARIOSE, ARBA KELI FILOSOFINIAI PAMĄSTYMAI APIE JUDĖJIMĄ ERDVĖJE

Kokia yra žvejybos esmė filosofiniu požiūriu? Žvejyba, kaip tokia, skatina mąstymą erdviniu požiūriu, nes net ir visai nemąstantis žvejys, galvoja, apie vietą. Apie savo vietą žuvų atžvilgiu, apie žuvų vietą jo atžvilgiu, nes reikia, gi, kažkur užmesti, kad galėtum ištraukti. Šiaulių rajono LIONS vyrai savo žygį (2015-06-12-13) prieš Kuršių marių ešerius irgi pradėjo nuo vietos apmąstymų. Ką įsimesti į krepšį (naktinių sliekų, įrangos, meškerių, kremų nuo nudegimo, vaistų nuo supimo ir pykinimo, kažkas net tekilos butelį įsimetė tikėdamasis, gal kokį Luis Albertą susitikti)? Visą kelią žvejai kalbėjo apie erdvę, kur, kada, kaip kibo žuvys ir nė žodžio apie moteris! Kelionės metu buvo atliekama ritualinė buhalterija (na, kiek ir ko reikės judant marių erdve). Šį sykį ritualine buhalterija užsiėmė broliai Algirdai, jiems talkino broliai Raimondai ir dar brolis Česlovas. Brolis Algirdas (atsakingųjų sąrašo sudarytojas ir autorius) kalkuliavo, o kitas Algirdas filosofiškai sprendė ko ir kiek. Po to svečias šioje žemėje ir filosofinėje žvejyboje Artūras, sumąstė, kad meksikiečių nesutiks, todėl ištraukė tekilą, prieš tai pasitaręs su broliu Adolfu (liūtų broliu, ne savo), ir nusprendė jos nebešildyti. Tekilą parėmė absoliučiai su absoliutu brolis Jonas ir už jį atsakingas Žygimantas ir net po to kalbos vektoriai absoliučiai nepasikeitė, viskas tik apie būtį šiapus horizonto, jokios transcendencijos. Šilutės „Maximoje“, erdviniu požiūriu nieko naujo, išskyrus žuvienei skirtus salierus. Krepšių karavanas prašliaužia pro kasą ir viskas – atlikta. Kratomės šunkeliu (kaip blogai, kaip blogai šaukia liūtai vos nenusidaužydami liežuvių į savo dantis) iki išsvajoto uosto, kol nepamatome ir nekeliaujame į didžiulį laivą (jeigu jį palygintumėte su pripučiama valtimi, pavyzdžiui), turinčiu įstabų pavadinimą – „Neptūnas-2“. Filosofiškai mąstant, nonsensas toks pavadinimas, bet juk geriau 2, ar 3, negu 1. Be to trejetą mes turime savo kompanijoje brolis Algirdas ir du jo sūnūs iš kurių vienas panašus į Kleizą, o kitas ne. Pavadinimas yra nepretenzingas, neerzinantis Neptūno, kuris yra Nr. 1 ir nereikia norėti išbandyti likimo, kad nesugalvotų patikrinti, dar marių Dievas, kuris yra pirmesnis. Mums to nereikia. Pajudėjome erdvėje, kol neatsidūrėme viduryje marių, kurios filosofiškai mąstant yra priimtinos siauros erdvės mėgėjams, mat horizontas nesusiekia su vandeniu, o įsirėmina su kranto kontūrais, kas ypač svarbu mums stebintiems savo erdvę, kurią visur riboja miško ir dangaus riba, ir ta riba mariose, taip pat neskatina transcendentinės ontologijos, tai yra neskatina anapusinio pažinimo, o tai yra kenksminga nes žvejyboje turi dominuoti ne horizontalus, bet vertikalus mąstymas, tai yra, ar po mumis yra žuvies. Be to užsimąstęs gali pražiopsoti kibimą. Vakarą, deja, žuvies po mumis buvo nedaug, todėl daugelis nesėkmę skandino tuščiuose pokalbiuose apie žuvis ir kitokius laimikius. Naktį, silpnesnių nervų žvejai juto nedidelį marių štormą, tačiau „Neptūnas-2“ nors ir pastumtas puskilometrį išliko pakankamai stabilus, be jokių ten ekscesų. Nuo ketvirtos valandos ryto, su saulėtekiu pradėjo lysti iš triumų pirmieji žvejai pradėję savo neįmanomą misiją. Prieš piet prasidėjo kibimas ir savo akistatas su marių ešeriais turėjo visi, net ir kas beveik , arba visai nežvejojo. Artūro metafizinė frazė „aš jau sugavau savo žuvis ir ne to aš čia važiavau“, nereiškė, kad jis baigė savo žemišką kelionę, o tik tiek, kad vakare jau vežamas žmonos namo, pajustų, kad kažkur paliko (ne pirmą ir ne paskutinį kartą) savo piniginę su visu gyvenimu: teisėmis, kortelėmis nuolaidų ir pinigų, su pažymėjimais ir kitais tapatybės dalykais. O kas tu esi žmogeli, be šių civilizacijos atributų ir stebuklų – ko gero nedaugiau negu masajų genties medžiotojas be ieties ar be lanko pasiklydęs Afrikos savanų smėlynuose ir žolynuose ir niekas daugiau. Atsargiai su metafizinėmis frazėmis! Brolis Juozas tik pagrasino dievams, kad jį skriaudžia, nekimba, ir matyt tuo metu išgirdo kažkokie mažesni, bailesni dievukai ir, kad ėmė kibti jam ešeriai, kad ėmė, tai net buvo pavydu žiūrėti. Laivo kapitonas paslaptingai šypsodamasis skambino tokiam pat paslaptingam abonentui „seniui“ dėkodamas, už nurodytą žuvingą vietą, nes anot kapitono „dabar jau ir vyrai patenkinti, ir pats kapitonas“. Po to prasidėjo ritualinės žuvienės virimo apeigos ir joms vadovavo brolis Algirdas, kuris žvejoj laivo priekyje, o jam talkino prisižvejoję į valias broliai. Filosofiškai, ritualinės žuvienės virimo ir valgymo ceremonijos yra skirtos pagerbti savo sugautai žuviai ir siekis perimti dalį jos savybių. Reikia tik tiksliai laikytis viso ritualo eiliškumo, o jei ne gali kito kokio sudėtinės sriubos dalies savybes perimti. Pavyzdžiui perimsi kokio nors krapo ir nulūši tuoj nuo silpnesnio vėjo pūstelėjimo, arba ašakos savybes perimsi, tai ir strigsi visiems į gerkles. Bet žuvienę išgelbėjo brolis Juozas, paaukojęs paskutinį ingredientą prieš pagardinant sriubą juodalksnio nuodėguliu. Sriuba išėjo puiki, suvalgyta buvo su ritualiniu pasispjaudimu. Judėjimas erdve atgal, didelių problemų nesukėlė, nebent rūkytos žuvies vietoje prakiurusi padanga, ar atsirandantys norai ledų, alaus ar dar ko nors. Paskui per M1 skambėjo F. Sinatros daina My way , ar kažkas panašaus, tik tos radijo laidos  didėjos, ją paskyrė Šiaulių liūtams, bet mes neįsižeidėme, važiavome saugiai, nes Ramūnas, dviejų sūnų tėvą Algirdą saugiai pririšo su saugos diržu prie kėdės, dėl viso ko, kad istorija nesikartotų. Kelionė atgal erdvėje ir laiku truko neįmanomai ilgai ir taip pat trumpai, kaip ir dera į tas dvi sąvokas žvelgiant filosofiškai. Viena tik buvo aišku, kad visi iki vieno grįžo patenkinę savo plėšrūniškus instinktus, todėl buvo ramūs, geranoriški, daug šypsojosi, juokavo ir snaudžiančių per daug nebuvo. Filosofiškai, kelionę erdvėje ir laike apmąstęs -  Jonas.    

RAKTAI Į SĖKMĘ programos mokymai Kužiuose

Vasaros pražia pasižymėjo didele gausa naujų seminarų. Šiaulių rajono Kužių gimnazija aktyviai įsijungė į LIONS QUEST programos diegimą savo mokymo institucijose ir seminaro metu rodė pavyzdį bendruomenėms, kaip galima greitai ir efektyviai, panaudojant mokymosi tarnaujant metodus, pagražinti aplinką. Kužiai jau ne pirmą kartą stebina savo bendruomeniškumu: bendruomenės nariai puikiai pažįsta vienas kitą, puikūs tarpusavio santykiai. Bendruomenė, kurioje yra saugu gyventi visiems. Semianre dalyvavo Šiaulių rajono savivaldybės Švietimo komiteto pirmininkas Martynas Rusteika, kuris domėjosi ne tik seminaro metu vykstančiu procesu, bet tuo, kaip gali LIONS QUEST programos padėti visai Kužių bendruomenei. Buvo aiškus supratimas, kad nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos gali padėti ne tik mokyklai, bet ir visai bendruomenei augti. https://www.facebook.com/seulql

APDOVANOTI GABIAUSI MOKINIAI, JŲ MOKYTOJAI IR TĖVAI

Jau devintą kartą Šaulių rajono mokiniai, jų tėvai, mokytojai susirinko į gabių mokinių ir jų mokytojų pagerbimo šventę „Žvaigždės ir žvaigždutės“. Šiaulių rajono kultūros centro salėje porą valandų klegėjo jaunatviškas šurmulys, o scenoje vis keitėsi apdovanojamųjų veidai, mokyklų pavadinimai. Buvo apdovanoti 314 mokinių ir 174 juos mokę mokytojai. Renginį pradėjo Šiaulių rajono švietimo centro direktorė Daiva Diktanienė. Ji sakė, kad šiais mokslo metais 1600 mokinių dalyvavo 28 dalykinėse olimpiadose, 16 konkursų. Mokiniai garsino ne tik savo mokyklą, Šiaulių rajoną, bet ir Lietuvą. Paskelbti oficialų šventės atidarymą į sceną buvo pakviestas Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Jis padėkojo visiems susirinkusiems, palinkėjo prasmingų, gražių, saugių atostogų. Šventės dalyvius pasveikino ir savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Judita Šertvytienė. Apdovanojimų maratoną pradėjo Šiaulių rajono tarybos narys, „Lions“ klubo narys Martynas Rusteika. „Lions“ klubo padėkas ir dovanų jis įteikė dviejų mokyklų mokiniams: Kostui Šilingui iš Kuršėnų Pavenčių mokyklos (mokytoja Daiva Pundzienė) ir Pijui Krivickui iš Ginkūnų S. ir Vl. Zubovų mokyklos. Muzikinį sveikinimą dovanojo Voveriškių mokyklos ansamblis „Mažosios žvaigždutės“ (vad. Inga Vireikienė). Oficiali šventės dalis baigėsi visiems dainuojant „Rondo“ dainą „Aukštumos“. O iš „dangaus“ krentantys mėlyni ir balti balionai į vaikystę sugrąžino net ir rimčiausius šventės dalyvius. http://www.siauliuraj.lt/lit/APDOVANOTI-GABIAUSI-MOKINIAI-JU-MOKYTOJAI-IR-TEVAI/6449/1

PATAIKYTI GALI VISI...

Gegužės 29 - osios vakare nedidėlė dalis „liūtų“ susirinko į svetingą brolio Juozo sodybą, kažkur garsiose praeitimi Bubių krašto žemėse, ką tik nužydėjusiame, bet nuo to nei kiek nepraradusiame pavasariško grožio sode. Juozas pasitiko visus su džiaugsmu kviesdamas įsikurti kur kam patogiau ir ruoštis į pirtį iš kurios kamino linksmai kilo melsvas dūmelis. Oficialios dalies metu, kadenciją baigiantis prezidentas Raimondas skaitė ilgą ir monotonišką metų veiklos ataskaitą, be jokių lyrinių nukrypimų, iš kokių trijų ranka rašytų ir braukytų lapų, kurioje, su buhalterio tikslumu minėjo pinigų sumas, bet veikloje kažkodėl tai dominavo vizitai pas „liūčių“ moterų klubus. Kodėl taip nutiko nesivargino paaiškinti, tik paslaptingai šypsojosi. Bet ir šiaip, pasirodo, daugybė gerų darbų buvo nuveikta, paremta ir nelaimės ištiktų ir šiaip, kažko stokojančių žmonių, ne tik suorganizuotas labdaros renginys, ar sudalyvauta rotariečių sporto varžybose. Ataskaita buvo priimta vienbalsiai, su visokiais komentarais ir pagarsinimais, kad ir apie brolio Martyno, pradėtą karjerą visos Lietuvos LIONS klubų organizacijoje – išrinktas, mat, buvo į gubernijos valdybos narius! Su kuo visi nuoširdžiai ir sveikino. Sveikino brolį Martyną ir prezidentas Raimondas perleisdamas prezidento regalijas, nes sezonas baigėsi, o kartu baigėsi ir prezidento pareigos. Daugiau persidavimų neįvyko, nes šeimininkas maloniai visus pakvietė eiti pirtin, nes kūrenasi tuščiai. Pirmas išskubėjo ten brolis Raimonda G., kadangi turėjo reikalų ir reikėjo išvykti, kartu su broliu Algirdu B., kurį iškvietė kažkas žvėrių medžioti, kad ir kaip artistiškai apgailestavo dėl išvykimo visiems demonstruodamas, daiktą panašų į rankšluostį, vis tiek išvyko. Tiesa, prieš tai dar sodybos šeimininką pamokinęs kaip kovoti su piktaisiais žemės kurmiais. Vėliau vyko šaudymo varžybos ir čia brolis Martynas iš pacifisto tapo rimtu pretendentu į medžiotojus, pradraskęs šaudmenimis taikinį apie vidurį, o naujai iškeptas medžiotojas brolis Rolandas, kuriam ant medžiotojo pažymėjimo gal dar ir rašalas nenudžiūvo, toje vietoje, kur buvo uždėtas antspaudas, demonstravo nepavydėtiną taiklumą ir šaudymo techniką, tarsi būtų kelias dešimtis šernų paguldęs gūdžiose lietuviškose giriose. Nors tą vakarą buvo įrodyta, kad pataikyti gali visi..., kad tik būtų į ką. Smiginio varžyboms tą vakarą nebuvo lemta įvykti, nes daugelį patraukė pirtis su elektros instaliacijos aptarimais, o temą paskatino neva tai nuo boilerio trenkianti elektros srovė. Brolis Giedrius pasižadėjo kada nors, apžiūrėti ir išspręsti šią problemą. Po to dar buvo kalbų apie praeitį, apie šaudymą ir aplamai apie gyvenimą... Važiavome vežami naujo prezidento brolio Martyno prezidentine mašina diskutuodami apie brolį Juozą ir jo puikią sodybą, apie gilias istorines žinias ir gebėjimą maloniai pabendrauti. Ir tai buvo paskutinis Šiaulių rajono LIONS klubo vyrų susirinkimas 2014/2015 metų sezone. Liko tik Kuršių marios su ešeriais, bet ten jau jokių oficialumų, tik žvejyba ir bendravimas... Pirtyje nebuvęs, bet puikiai su šeimininku pabendravęs Jonas

ŽEMĖJ LIETUVOS...

2015 metų gegužės 12 dienos pavakaryje prie Agailių bažnytėlės šurmulys, nors šeštinės dar tik už penkių dienų. To viso šurmulio „kaltininkai“, Šiaulių rajono „LIONS“ klubo vyrai, atvažiavę su visokio plauko mašinomis, kiti net savo moteris ir vaikus, bei kitokius augintinius susivežė, mat, rimtas pretekstas visam tam reikalui – „ąžuoliukų laistymas ir lankymas“. „Liūtų ąžuoliukai“ per klubo gyvavimo metus jau, pradėję ir į rimtus ąžuolus virsti, nors kiti, naujesnių narių, žiūrėk dar tokie, kad ir žvairys kiškis pasistiebęs ant užpakalinių kojų gali pridaryti bėdų, nekalbant jau apie kokią aukštesnę ir grakštesnę gamtos stebuklą – stirną, kurios giminę kažkodėl medžiotojai taip negražiai – „ožiu“ vadina. Vienas „liūtas“ besigerėdamas savo ąžuoliuku sakė savo žmonai: - Žiūrėk, koks mano ąžuolas, plačiapetis, toks kaip aš! Žmona vertinamai nužiūrėjo abu „ąžuolus“ ir nieko nepasakė, matyt nenorėdama, kurio nors iš dviejų įžeisti... Šią pavakarę, „liūtai“ buvo itin globėjiškai nusiteikę savo ąžuoliukų atžvilgiu. Prisivežė įrankių visokių: tinklų, virvių, bambukų, laistytuvų, net sekatorių visokių dydžių, nuo pedikiūrinių žirklučių iki gero meškerykočio ilgio. Kažkas net su kastuvu atėjo... Ir kad puolė savo ąžuoliukus su tais visais įrankiais ir įnagiais „čiutnyti“ ir grąžinti, dailinti ir tiesinti, kad iš šalies žiūrint, atrodė, kad ryt nuo ryto gailiuose prasidės mažiausiai, ąžuoliukų grožio konkursas – „Misteris ąžuolas 2015“, arba kokia nors, ąžuolų Eurovizija! Kiti, mažesni ąžuolų grožio estetai, apvaikščiojo Agailių bažnytėlės prieigas ir vidų, pasigrožėjo vis didėjančių kryžių kalneliu, pasemliojo vandens iš vis dar stebuklais apipinto šulinio, pasigrožėjo žydinčiais „ožkabarzdžiais“ ir puikiomis miško nuotakomis – ievomis, išmetusiomis savo baltus nuometus visuotiniam pasigerėjimui... Kai kurie jau spėjo pakeiksnoti ir kraugeres uodes ar uodienes, kurios puolė siurbti karštą „liūtų“ kraują. Ąžuoliukus baigus lyginti, dailinti, slėpti į tinklus, prasidėjo ilgai laukta oficialioji dalis. Prezidentas sveikino ir firminėmis klubo kepuraitėmis apdovanojo brolius Algimantą ir Arvydą. Kepuraitę padovanojo ir tų vietų šeimininkui Zigmui, jam buvo užsiminta, kad gal būt, jau būtų laikas ir savo ąžuoliuką pasodinti, bet Zigmas, kaip kuklus šeimininkas tokios galimybės nei paneigė, nei patvirtino. Nuo darbo išalkusių laukė, penki „lūžtantys“ nuo įvairių sumuštinių padėklai ir keletas gaiviųjų gėrimų butelaičių, irgi kelios skardinės, kurios buvo graibstomos, nes vakaras buvo pasakiškai šiltas. Prasidėjo neoficialioji dalis, kurios metu buvo svarstomos galimybės apsilankyti Juozo L. sodyboje, kurioje šiemet, anot šeimininko, prastai su bitėmis ir medumi, bei žolės pjovimu. Dar buvo diskutuojama, kiek Lietuvai reikia urėdijų – 42 ar 9? Miške ir pokalbio temos sukosi apie mišką. Prisimenami, čia besilankę, žymūs šių kraštų žmonės, ir darbai jųjų, ir dar daugybė kitų įdomių dalykų, kurie nutinka miške su žmonėmis, medžiotojais ir kitais gyvais padarais. Mažiems miško gyviams agresyviai puolant, „liūtų“ skaičius vis mažėjo ir mažėjo, o Martynas tuo metu, tarsi didžiausią nuodėmę gyvenime prisiminęs, ar kažką bažnytėlėje pamiršęs, susigrūdęs rankas į džinsų kišenes, risčia nudūmė link jos, pradingdamas už rudų durų. Po akimirkos suskambo ir bažnytėlės varpas. Šeši dūžiai sudraskė vakaro tylą, priversdami visus nutilti ir atsigręžti į baltąją Agailių bažnytėlę, tarsi į save patį. Šeši dūžiai nuskambėjo ir šių metų varpininkas tokia pat risčia parbėgo atgal, prie kantriai jo laukusių ir pačių kantriausių „liūtų“. Martyno paklausus, o kodėl skambino šešis kartus, atsakymo neišgirdome (gal dėl to kad Šeštinės?), nes Zigmas prieš tai sakė, kad per Šeštines jis skambina tris kartus, o jis čia yra skambinimo autoritetas, sakė, net pareigas jam atklydę maldininkai ir kiti nusidėjėliai jau įvardija – Agailių zakristijonas. Taigi, o čia šeši dūžiai? Atsakymą, vadinasi, reikia patiems, individualiai susižinoti..., nors kas žino, gal čia buvo atskambinta besibaigiančiam šių metų sezonui..., juk liko, viso labo, tik du renginiai...? Klausimą uždavęs ir neišgirdęs atsakymo Jonas.

PAŽINTINIS SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO

Kalendorius antradienį (2015-04-21) paliko be jokios šventės, bent jau manąjį, tiesa sentencija lapelyje užrašyta su tam tikra pretenzija: „Kiek nesąmonių pasako žmonės vien norėdami pasakyti ką nors nauja“. Tas kalendorines pretenzijas paneigianti LIONS klubo vyrų viešnagė, vedė į VŠĮ Šiaulių centro polikliniką, o tiksliau į jos vieną iš filialų Psichikos dienos stacionarą. Brolis Mindaugas norėjo parodyti, kokį produktą yra sukūręs Šiaulių miesto ir aplinkinių rajonų gyventojams, kuriuos laikinai pakirto nervų ligos, o perfrazuojant patį Mindaugą, „ visos ligos yra iš nervų ir tik kelios iš meilės“ . „Liūtus“ pasitiko malonus personalas, dieną besigydančių pacientų jau nebuvo, todėl pradžioje, susėdę ratu, kaip jau klasika tapęs vaizdas yra daugeliui įstrigęs M. Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“, išklausėme čia dirbančios gydytojos ir Mindaugo pasakojimo apie tai „kas čia yra ir kaip tai veikia“. Jūsų raštininką tą akimirką, ypač kai kalbėjo gydytoja, apie naujus gydymo metodus, naujus vaistus, be šalutinių ten visų efektų, apie pacientų pokalbius, simptomus, užplūdo literatūriniai prisiminimai. Ypač aštriai iškilo A. P. Čechovo „Palata Nr. 6“, o paskui ir J. Kunčino romano „Tūla“ personažo nuotykiai panašiose įstaigose sovietinio meto Vilniuje. J. Kunčino personažas, toks klipata girtuoklis rašė, kad vaistai, kuriais buvo farširuojamas, jam ko gero labai pakenkė kepenims, o čia, Psichikos dienos stacionaro patalpose tvyranti ramybė buvo atvirkščias vaizdas tiems užplūdusiems vaizdiniams. Po pokalbio sekė ekskursija, per įvairias patalpas, kuriose pacientai yra gydomi įvairiomis terapijomis: muzikos, spalvų, kvapų, molio, siuvimo, medžio apdirbimo, ko gero ir socialinių įgūdžių formavimo į kurį įeina maisto pirkimas ir gamyba... Palatos Nr. 6 nebuvo nei pirmame nei antrame aukšte. LIONS klubo vyrai viskuo domėjosi, smalsavo, juokavo, juk negali išsižadėti to, apie ką toks prancūzų XVIII amžiaus filosofas J. O. de La Mettrie traktate „Žmogus-mašina“ rašė, kad žmogaus protas, kaip laikrodžio prisukimo spiralė, kuriai nutrūkus, laikrodis sugenda, o žmogus... Taigi... Kiti matydami čia vykdomas veiklas, pasišovė paremti dienos stacionarą medžiagų ir medienos atraižomis, kitais dalykais, norėdami padėti šiandien likimo nuskriaustiems mūsų krašto žmonėms, pagaliau, juk „liūtų“ šūkis įpareigoja – mes tarnaujam.   Po ekskursijos, po visų padėkų, klubo valdžia dar nusprendė organizuoti posėdį, o visi noriai sutiko, nes kai kurie buvo prisiuostę kvapų terapijoje citrinų ir kitokio kvapo mišinio, kuris sukelia žmogui ramumą ir dosnumą. Taigi, buvo dosniai dalijami kvietimai į kaimyninių klubų organizuojamus renginius, terapijos paveikti broliai juos graibstė ir rinko komandas vizitams. Taip pat buvo apdovanoti trys atšventę gimtadienius, šių metų dovanomis – kepuraitėmis su klubo simbolika: Mindaugas, Adolfas ir Jonas. Tiesa iždininkui paprašius papildomai susimokėti nario mokesčio, kadangi einamoji sąskaita tuščia, atsiliepė tik vienas brolis Algirdas, kiti kukliai nutylėjo, nors, kad reikia pasipildyti sąskaitą, pritarė visi. Paskui buvo paskelbta žinia, kad brolis Martynas teikiamas gubernijos valdybon kandidatu, kam buvo pritarta plojimais, nors šis kukliai muistėsi sakydamas, kad forume gali atsisakyti tos naštos ir karjeros. Prezidentui pastebėjus, kad klube yra kvorumas, buvo pastumdyta kito sezono valdžios piramidė: prezidentas bus Martynas, sekretoriumi Jonas, o iždininkų, trečią kartą Adolfas, kuris pareiškė, kad prie pinigų jį traukia, jis yra medžiotojų būrelio iždininkas, bet vienbalsiai buvo pritarta pasiūlymui. Aptarti paskutiniai, tradiciniai renginiai, kurie dar laukia, ir aptartos preliminarios jų datos, bet tai atskiros temos ir prie jų, jūsų kukliam raštininkui dar, matyt, teks sugrįžti. Posėdis Psichikos dienos stacionare užsitęsė, vyrai visi išėjo ramūs, geranoriškai ir dosniai nusiteikią, toliau vykdyti savo misiją, bet jau galvodami apie tuos tris renginius, kurie uždaro sezoną, ir suteikia daug gerų emocijų vasarai. Tačiau neišdilo ilgam ir jubiliejų atšventusio brolio Mindaugo kūrinys, kuris toks tolimas ir tobulas savo esme nuo tų įvaizdžių, kurie buvo iškilę apsilankymo pradžioje. Lankęsis pažinimo tikslais Psichikos dienos stacionare, o gal ir skridęs virš gegutės lizdo, kartu su kitais, „liūtas“ Jonas.  

Susirinko padėti vaikams

2015 m. kovo 5 d. Algimantas BRIKAS  brikas@skrastas.lt Šiau­lių ra­jo­no „Liū­tų“ klu­bas penk­ta­die­nio va­ka­rą pa­kvie­tė į ren­gi­nį. Ja­me au­ko­tos lė­šos ski­ria­mos li­ki­mo nu­skriaus­tiems vai­kams. Vie­ni­ja bend­ras tiks­las De­šim­ties me­tų su­kak­tį šven­čian­čio Šiau­lių ra­jo­no „Lions“ ("Liū­tų") klu­bo pre­zi­den­tas Rai­mon­das Ber­no­tas, Kur­šė­nų miš­kų urė­di­jos Gul­bi­nų gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas, pil­nu­tė­lei Kur­šė­nų kul­tū­ros cent­ro sa­lei sa­kė, kad skir­tin­gų pro­fe­si­jų ir po­mė­gių 23 klu­bo na­rius vie­ni­ja bend­ras tiks­las – pa­dė­ti li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms. Bet be ki­tų žmo­nių pa­gal­bos bū­tų ga­li­ma nu­veik­ti ne­daug. Kur­šė­nuo­se vei­kian­tis Die­nos cent­ras su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims „Liū­tų“ klu­bo ren­gi­nio pro­ga su­ruo­šė sa­vo lan­ky­to­jų dar­bų pa­ro­dė­lę. Per „Ce­za­rio“ gru­pės dvie­jų da­lių spek­tak­lio „Drą­si ša­lis“ per­trau­ką dau­ge­lis įsi­gi­jo jiems pa­ti­ku­sių kū­ri­nė­lių. Taip jie pa­rė­mė jų au­to­rius bei Die­nos cent­ro ko­lek­ty­vą. Prieš ke­le­rius me­tus tarp „Liū­tų“ klu­bo ir Die­nos cent­ro su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims su­da­ry­ta bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tis klu­bą įpa­rei­go­jo rū­pin­tis šiais žmo­nė­mis. Ir šį va­ka­rą suau­ko­tos lė­šos bus ski­ria­mos šiam cent­rui. Paau­ko­tais pi­ni­gais bus pa­de­da­ma ir įsi­gy­ti skie­pų vak­ci­nos, ku­rios rei­kia dar me­tų ne­tu­rin­čiai Ade­lei iš Kur­šė­nų, Dau­gė­lių mik­ro­ra­jo­no. Šiam ren­gi­niui iš anks­to paau­ko­tų lė­šų skir­ta Rau­dė­nų mo­kyk­lai – pa­dė­ti sep­ty­niems naš­lai­čiais li­ku­siems vai­kams. Ren­gi­ny­je pa­dė­ko­ta vai­kų gy­dy­to­joms Bi­ru­tei But­vi­die­nei ir Vai­dai Gri­cie­nei už nuo­šir­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą, už rū­pi­ni­mą­si Kur­šė­nų kraš­to vai­kais. Ga­lė­jo pa­dė­ti dau­ge­liui „Liū­tų“ klu­bo pre­zi­den­tas R. Ber­no­tas su­si­rin­ku­sie­siems pri­mi­nė, jog, pa­de­dant ge­riems žmo­nėms, anaip­tol ne kar­tą bu­vo pa­dė­ta tiems, ku­riems pri­rei­kia pa­gal­bos. Jau vi­są de­šimt­me­tį klu­bas re­mia Kur­šė­nų lop­še­lio dar­že­lio „Eg­lu­tė“ spe­cia­lių­jų ug­dy­mo po­rei­kių vai­kų gru­pes. Prieš me­tus klu­bas rė­mė ope­ra­ci­ją, ku­rią rei­kė­jo pa­da­ry­ti sep­ty­nių vai­kų ma­mai iš Kai­rių. Jau po praė­ju­sių me­tų lab­da­ros ren­gi­nio iš ja­me suau­ko­tų lė­šų bu­vo nu­pirk­tas kom­piu­te­ris su spe­cia­lia pro­gra­ma ma­ža­jam Pau­liu­kui iš Vinkš­nė­nų. Tai jam lei­do leng­viau ko­vo­ti su klas­tin­ga li­ga bei la­bai pa­leng­vi­no gy­ve­ni­mą jį pri­žiū­rin­čiai ma­mai. Iš tų pa­čių lė­šų pa­dė­ta ir Kai­rių se­niū­ni­jos Ši­lė­nų kai­me gy­ve­nan­čiai de­vy­nių vai­kų šei­mai. Suau­ko­to­mis lė­šo­mis klu­bas pa­dė­jo ir vie­nai neį­ga­liai kur­šė­niš­kei. Klu­bo na­rių ge­ra­no­riš­ku­mą yra pa­ju­tę ne tik li­gos ka­muo­ja­mi žmo­nės. Per­nai prieš Ka­lė­das jie pa­dė­jo įgy­ven­din­ti ga­baus kur­šė­niš­kio, Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos ab­sol­ven­to, sva­jo­nę įsi­gy­ti kon­cer­ti­nį akor­deo­ną. „Liū­tų“ klu­bo na­riai dė­ko­jo vi­siems, ku­rie yra kar­tu su jais. Drau­ge ir dar­bų ga­lės nu­veik­ti dau­giau.

AČIŪ UŽ JŪSŲ GERUMĄ! (keli pamąstymai apie labdaros vakarą)

Penktadienio vakarą (02-27) prie Kuršėnų Kultūros centro pastato buvo sunku rasti, kur pasistatyti automobilį, o salė pačiame centre buvo beveik pilna, kaip per didžiąsias šventes. Taip galėjo pagalvoti atsitiktinis praeivis, o iš tikrųjų čia vyko tikra gerumo šventė, kurią trečią kartą organizavo Šiaulių rajono LIONS klubas. Tai buvo labdaros vakaras, kurio metu suaukotos lėšos buvo numatomos skirti Šiaulių rajono likimo nuskriaustiems žmonėms. Per praėjusius metus nuo paskutinio renginio LIONS klubas parėmė ne tik daugiavaikę šeimą iš Kairių miestelio, bet ir autizmu sergantį mažametį Pauliuką iš Vinkšnėnų kaimo, aukojo Filipinų ir Rygos tragedijos nukentėjusiems, padėjo įsigyti koncertinį akordeoną talentingam kuršėniškiui, parėmė našlaičiais likusius vaikus Raudėnų seniūnijoje, ir dar daug kitų darbų padarė, kuriuos susirinkę Šiaulių rajono ir Kuršėnų geros valios žmonės galėjo pamatyti renginio pradžioje, specialiame, ta proga „susuktame“  filmuke. Vakarą tradiciškai „pradėjo“ LIONS organizacijos himnas, kurį salė irgi tradiciškai lydėjo gausiais plojimais. Toliau sekė klubo prezidento Raimondo B. žodis susirinkusiems, virtęs savotišku padėkos už gerumą benefisu, nes kalbėtojas, ką ten kalbėtojas, oratorius Raimondas pasakė viską taip aiškiai ir vyriškai tvirtai, kad visiems beliko susižavėjus klausytis ir audringai ploti pabaigus kalbėti. Sunki tai yra misija ant scenos ir prezidentas to neslėpdamas braukė prakaitą kalbos metu, bet užtat kokia kalba  buvo, suminėti geri darbai, padėkota atėjusiems žmonėms. Susirinkusius pasveikino Šiaulių rajono meras A. Gaubas ir Kuršėnų parapijos klebonas S. Paliūnas. Pirmasis, savo kalboje pasidžiaugė LIONS klubo veikla ir palinkėjo tęsti gerus darbus, o antrasis kalbėtojas priminė susirinkusiems Šv. Jono Krikštytoją ir jo imperatyvą – dalintis su neturinčiu. Toliau, jau prasidėjo „Cezario grupės“ spektaklis „Drąsi šalis“, pradėjęs vedžioti visus, talentingų aktorių dėka po mūsų lietuviško identiteto, arba tapatybės slėpinius ir užkaborius, ir kurių  išryškintų ir užaštrintų salė kvatojo arba sulaikiusi kvėpavimą negalėjo patikėti, kad čia yra kalbama apie mus visus susirinkusius. Į pertrauką pakilo visi su daina: „senieji Vilniaus stogai“ ir antro aukšto fojė, LIONS klubas visus geros valios žmonės vaišino simboliška vyno taure, bei suteikė galimybe apžiūrėti parodą, bei įsigyti joje eksponuojamų darbų. O parodą tradiciškai suorganizavo klubo partneriai iš VŠĮ „Dienos centras sutrikusio intelekto asmenims“ įstaigos. Antra dalis spektaklio vakaro dalyvius metė į skaudžią lietuvišką realybę, plėtodama savižudybės tematiką ir pabaigoje tiesiog įtaigiai, sudainuodama odę, paprastai, banaliai kasdienybei ir galimam džiaugsmui ta akimirka, kad esi, kad gyveni. Spektaklis baigėsi ir salė, atrodo, nepatikėjo, kad tai jau įvyko, paskui visi atsistoję aktorius apdovanojo ilgomis ovacijomis, o LIONS klubo prezidentas Raimondas, sekretorius Martynas ir iždininkas Jonas, dar ir (eilės tvarka) padėkos raštu, gėlėmis ir dideliu tortu (sudegusioms kalorijoms atstatyti). Po to, sekė padėkų įteikimo ceremonija, prie renginio organizavimo prisidėjusiems asmenims. Susirinkusius į labdaros vakarą žmonės, svetingai išlydėdami ir sakydami garsiai: „ačiū, kad atėjote“, LIONS vyrai dovanojo po kuklų skirtuką, kuriame irgi buvo parašyta: „Ačiū už jūsų gerumą!“. Daugelis žmonių patys dėkojo LIONS vyrams, žadėjo dalyvauti sekančiuose renginiuose, prašė nepasikuklinti, kviesti, juk visiems, mums kartais taip norisi būti gerais, o kada susirenka toks būrys gerumu spinduliuojančiu žmonių, apima labai geras jausmas, kurį galima pavadinti – džiaugsmu. Tokia Šiaulių rajono ir Kuršėnų geros valios žmonių reakcija LIONS klubo vyrus įkvepia tolimesniam savo tarnavimui žmogui, siekiui padėti, siekiams daryti gerus darbus ir džiaugtis jais kartu su visais. Nuoširdus ačiū visiems, kurie prisidėjo prie šio renginio organizavimo ir dalyvavo jame. Užrašė „liūtas“ Jonas.

NACIONALINAI POLEDINĖS ŽVEJYBOS YPATUMAI... arba žvejyba su varovais

  Žinote, poledinė žūklė mūsų kraštuose tampa prabangos dalyku, čia ta prasme, kad su ledu ne visada pavyksta, nes jis pasidarė toks nepastovus (ne ta prasme, kad ant jo sunku pastovėti), kad kol išsiruoši ant to ledo, jis žiūrėk tave jau „ėmė ir paliko ant ledo“, tiksliau, jo ėmė ir neliko, ištirpo. Užtat šį šeštadienį ( 2015-02-07) ledas buvo vietoje, kai nežmoniškai anksti, šeštadienio rytui, 8.30 prisistatėme dalyvauti nacionalinėje poledinės žūklės olimpiadoje į Algirdo L. ir kitų medžiotojų valdas ir juose esantį namelį. Ką ten namelį, visą namą ant stataus ir dirbtinio Kumulšos kranto. Atsirado trylika olimpiečių, kurie nusprendė pasirungti poledinės žūklės varžytuvėse. Po rikiuotės ir vėliavos pakėlimo  lydimo medžiotojų rago „muzikos“, žodį taręs medžiotojų būrelio vadovas Algirdas perleido jį vyriausiajam arbitrui Daliui, kuris supažindino su taisyklėmis, kaip reikės žuvauti, ko negalima daryti ir jo negalima gaudyti. Nustatęs negailestingą rungties laiką – tris valandas, pasmerkė visus olimpiečius trijų valandų vienatvei ir akistatai su kiklopiška ekete. Buvo duotas laikas susiruošti ir per tris minutes išsirikiuoti tvenkinio pakrantėje. Paskui nuskambėjęs ragas leido lipti atsargiai ant atitirpusio pakrantės ledo ir skubėti užimti žvejybai skirtų nusižiūrėtų vietų. Tuo metu apie namą irgi buvo triūsiame, nes reikėjo vyriausiojo arbitro asistentams Antanui ir dar trimitininkui, ir dar vienam medžiotojui pradėti virti žuvienę, atkamščiuoti vyno butelius, kad iš jų galėtų gaminti grogą ir tokiu būdu bandyti gelbėti nuo sušalimo ant ledo save pasmerkusius olimpiečius. Olimpiečiai gi tuo metu pasileido pavėjui visi, tarsi bures išskleidę, pasiramsčiodami grąžtais, dėžėmis irgi kitais rykais ir rakandais, ir kad puolė gręžti skyles, iš karto po tris, po keturias, atrodė, kaip kokie naftininkai pajutę, kad kažkur negiliai slypi juodasis auksas... Bet buvo ir tokių, kurie išsigręžė su skolintu grąžtu po vieną skylę, nes iš po vakarykščių vakaronių nedaug ir jėgų turėjo, mažai triukšmo sukėlę sėdo prie tų varganų skylių ir, kad pradėjo pūgžlius traukti, kad net pirštinių nebuvo kada užsimauti. Kitiems irgi sekėsi, dryžuotus ežerius tarsi kalinius iš ledo kalėjimo tempė iš ekečių, o šių vietų šeimininkas Algirdas L. vieną ešerį taip čiupo, kai šis pabandė atsikabinęs į eketę šokti, kaip tikras vartininkas, griūdamas ir visas pilnas azarto ir džiaugsmo, šaukdamas tyliai – sugavau! Pirma mintis pamačius parkritusį ant ledo buvo, kad ranka eketėje ir jis gaudo žuvį, bet geriau įsižiūrėjus matėsi, kad ne, sugavo dar neįkritusį..., o tada juk niekas ir nepagalvojo, kad čia pirmos vietos garantas, tas gražuolis ešerys. Darganotas vėjas stiprėjo, darėsi šalta nebe juokais, nuo kranto niekas su termosais karšto vyno nesirodė. Kai kurie olimpiečiai įtartinai pradėjo kuprinėse raustis, o besirausdami ir dešras kramtyti. Tik vyriausiasis teisėjas Dalius A. vis „siuvo“ po ežerą stebėdamas, kad olimpiečiai nepažeidinėtų taisyklių, nesidalytų žuvimis, ar per daug nesuartėtų (arčiau kaip 5 m. draudžiama suartėti žvejojant, nežinia kodėl, ar saugumo sumetimais, ar dar kokiais paprastiems žvejams nesuvokiamais). Paskui pradėjo fotografuoti laimikius, o ne laimingus olimpiečius, žodžiu, dirbo savo darbą, arė ant ledo. Du žvejai anksti kapituliavo, nes jų eketės buvo tarsi užkeiktos, nei žvyno jie, nei uodegos nematė juose, todėl užsiėmė varovų amatu. Taip, taip, neįtikėtina, bet Martynas su Raimondu ėmė varinėti žuvis, garsiai kalbėdami, šūkaudami, lakstydami pirmyn atgal, kitus žvejus pas save kviesdamiesi pavarinėti žuvies. Tik jų dėka, o ne Neptūno, ar dar kokios nors ten Jūratės, tame pakraštyje pūgžliai, ir ešeriai kibo kaip pasiutę, o kitoje pusėje, kuri arčiau medžiotojų namelio eketės buvo beveik tuščios. Net pernykščiam čempionui visai nesisekė. Užtat žvejai dažnai krūvoj susiglaudę (nežvejojant galima arčiau negu penki metrai sueiti) irgi varė žuvį, žodžiu buvo varovai. Kai pasirodė žiauriai ilgai lauktas Antanas su asistentais ir karštu vynu, daugelio olimpiečių veidai jau buvo įraudę nuo vėjo ir varovų darbo, bet visi džiaugėsi, kartojo karštą vyną ir kibo toliau žvejoti. Po antro Antano vizito nepraėjus nei pusvalandžiui sugaudė ragas ir visi puolė vynioti meškeres, nes vėjas jau taip buvo įsisiautėjęs, kad norėjosi šilton trobelėn. Trobėlė tikrai buvo jau prikurenta, sriuba išvirta, liko tik laimikius susverti ir už stalų sėsti bei viralą srėbti, kol komisija susumuos rezultatus. Sriubą besrebiant brolis Adolfas pasakojo, kaip brolis Rolandas pagavo pirmą žuvį per tryliktą olimpiadą (tiesa ne visose trylikoje dalyvavo) ir demonstravo kokiu balsu šaukė, negalėdamas patikėti, kad užkibo, kad ir jam pagaliau užkibo. Kažkas suabejojo, ar tik nebus kas į naro kostiumą įlindęs specialiai ir užkabinęs jam žuvį, netgi dvi. Kadangi niekas neprisipažino, tai įtikinama buvo Adolfo istorija. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad visi dalyviai buvo apdovanoti paguodos prizais iki 5 vietos imtinai, o jau nuo penktos vietos prizai buvo labai vertingi ir naudingi. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie paguodos prizus, jie tikrai buvo paguodžiantys, leidžiantys išsimatuoti savo sėkmes ir nesėkmes. Penktą vietą užėmė ir visokių ten meškerių gavo brolis Adolfas. Ketvirtą vietą irgi su visokiomis meškerėmis ir ritėmis buvo apdovanotas liūtukas Žygimantas. Bronzinis olimpietis, ryškiai prašokęs savo galimybes tapo ir pirštinėmis bei žvejybine dėže apdovanotas buvo liūtas Jonas. Antrą vietą pelnė kviestinis svečias, laikinas medžiotojo Antano ir vyno nešiotojo vairuotojas Algimantas, apdovanotas sniego rogėmis žvejybos rakandams vežti ir dar visokių prizų. Nugalėtojas tapo ešerių rankomis gaudymo virtuozas Algirdas. Ir kas sako, kad gimtas ledas nepadeda. Nepaliko ant ledo... Dovanų čekis meškerės ir visa kita... Apdovanojimai buvo palydimi medžiotojų rago solo maršu, kurį pabandė sugroti dar ir Martynas ir jam beveik pavyko, na gal kelius pustonius „falšyvai sugrojo“, bet buvo palydėtas ovacijomis. Dar keli padėkos žodžiai, „keli lašai“ ant kelionės..., tiesa prieš tai buvo nuleista vėliava..., ir visi susėdę į mašinas išlėkė pabaigti šeštadienio popietės. Visi išlėkė geros nuotaikos, pailsėję, likimą apgavę, nes Algirdas įžanginėje sveikinimo kalboje buvo pasakęs paslaptį, kurią ir nebuvusiems išduodu čia, kad laikas, kurį vyrai praleidžia medžioklėje ir žvejyboje, kažkokių ten dievų sutarimu yra į gyvenimą neįskaičiuojamas , taigi, neblogai, reiškia, pabūta. Bronzinis olimpietis Jonas, kuriam žvejyba su varovais padarė įspūdį, o jums? 

Knygos pristatymas su lengvu paraganavimu

Paskutiniai „potėpiai“ skirti pasirengimui labdaros renginiui vasario pabaigoje buvo aptarinėjami ilgai ir visai nenuobodžiai. Broliai „liūtai“ dalijosi pareigomis ir įvairiausiomis misijomis tam vakarui, kada reikia visų susitelkimo ir rimto darbo, kad sezono triūsas pavyktų ir būtų galima visų bendromis pastangomis surinktas lėšas skirti tiems, kam tuo metu labiausiai reikia. Laikas tiksėjo tą antradienio ( 2015-02-03 ) vakarą „Smakų smake“, nes visi turėjo ką pasakyti, ką patarti ir pasiūlyti, nes visiems norisi, kad viskas būtų kuo geriau. Artėjo laikas antrai vakaro daliai, o reikalai tik įpusėję, nors vakarienė jau beveik baigta valgyti. Pasirodė ir solidus svečias, pagrindinis antros dalies pranešėjas iš Šiaulių ir ne šiaip sau iš miesto, o iš universiteto, visas mokslų daktaras ir docentas viename - Stasys T. Jis dar ir garbingos organizacijos prezidentas, dar ir leidyklos vadovas, žodžiu – visas žmogus orkestras, gerąją prasme. O kadangi diskusijos dar buvo nesibaigę, tai teko antros dalies pagrindiniam personažui luktelėti, pabendrauti su vienu liūtu, kuriam griežtas klubo prezidentas įsakė „užimti svečią“, ir svečias buvo užimtas, pasodintas, bokalu alaus pavaišintas, ir žinoma, maloniu pokalbiu pasaldintas... Pagaliau vyrai susitarė, kas ką darys ir prasidėjo antroji dalis. Užėmęs prezidento stalo galą, užėmęs svečią liūtas, trumpai pristatė broliams atvykusįjį, nors daugeliui jis jau buvo pažįstamas. Stasys T. ėmėsi įprasto sau darbo – kalbėti, ir kalbėdamas pristatinėjo vieno iš  liūtų parašytą knygą „XIX a. - XX a. pirmos pusės Kuršėnai. Gyvenimo fragmentai. Laikas ir žmonės“. Susirinkusiems pareiškė, kad knygą reikia imti ir skaityti, nes joje yra „priblusinėta“ visokių faktų ir faktelių, kurie gali sudominti skaitytoją, o kad jis suprastų kas per laikas, kas per papročiai autorius, tūlą skaitytoją gerokai dar pavedžioja po istorijos kelius ir klystkelius irgi visokias dykras, kol ateina iki esmės. Bet anot pranešėjo, tai nėra minusas, ir greičiau pliusas, kadangi iš kontekstų skaitytojas darosi labiau žinantis ir pasitikintis savimi ir savo žiniomis (to gal ir nesakė pranešėjas, bet buvo galima suprasti tarp eilučių, jei atidžiai sekei mintį). O pranešėjo mintį visi liūtai sekė labai atidžiai ir ėmė knygas pirkti ir autorių spaudė autografus rašyti. Pasinaudojęs proga pranešėjas pradėjo dar ir trečią susirinkimo dalį skirtą tokiam storam almanachui „Šiaurės Lietuva“ pristatyti, kuriame aukščiau minėtos knygos autorius pasirodo dar „priraganavęs“, o kitas toliausiai nusigrūdęs sėdėti liūtas tuos raganavimus pasirodo dar ir iliustravęs. Pranešėjui pasakius, kad tik autorius tvirtai žino apie ką čia kalba, visi liūtai sužiuro į iškaitusį nuo liaupsių autorių, kuris tvirtai pareiškė, kad čia yra siurrealizmas ir tik nereikia čia taip žiūrėti, geriau jau į liūto Albino iliustracijas žiūrėkit, nes jos tokios „krasauskiškos“ ir dar su visokia ten raganiška erotika. Autorius tai žinoma pasakė mintyse, nes paskui tarė dar keletą žodžių apie savo knygą, tvirtai pažadėjęs parašyti tęsinį, tik apsiriboti trumpesniu laikotarpiu, kad trumpiau reikėtų rašyti ir daugiau laiko liktų visokiems raganavimas ir kitoms veikloms, kurių pilna gyvenimo keliuose ir takeliuose. Vakaras pasibaigė, kiek ilgiau užtrukęs nei paprastai. Visi liūtai išsinešė po knygą ir po almanachą, o autorius važiuodamas namo galvojo, gal ir ne be reikalo tris metus rašė tą knygą, gal kas nors ims ir perskaitys, jei ne vienu prisėdimu, tai gal prieš miegą, o paskui kai jau perskaitys, ims ir pagalvos, o juk ir aš pats visai nieko būčiau knygos personažas. Ir nuo rytojaus ims ieškoti autoriaus, kuris parašytų knygą apie jį ir jis laimingas paliktų įrėmintas į ateitį, kaip ir pristatytos knygos personažai... Susimąstęs, knygos  ir vienos dalelės almanacho autorius Jonas. 

KOVOSE DĖL PROTO... (ir kepurės)

 Nudundėjęs švenčių maratono traukinys, nutolo nepamenamu atstumu ir Šiaulių rajono LIONS klubo vyrai nusprendė pamiklinti „proto raumenis“, susiorganizavę sau ir savo antroms pusėms „Protų mūšį“, žodžiu - šventę. Rungtynės vyko įprastu laikų 2015-01-20 (pradžia 17.30), įprastoje vietoje „Smakų smake“, kur ir susirinko visas būrys beprotiškai protingų liūtų ir liūčių. Burtų keliu, iš vienintelės kepurės, kurią, pasirodo, tą žiemos vakarą nešiojo vienintelis liūtas, buvo ištraukti burtai, nulėmę sėdėjimo vietą komandoje. O apie kepurę kalbant, tą akimirką prisiminiau garsaus rašytojo M. Pavičiaus žodžius viename jo romane, „jie gyveno taip neturtingai, kad testamentu palikuonims užrašydavo - kepurę“. Bet čia ne apie liūtus, o apie kepurę, prie kurios  dar grįšime. Taigi, išsidalijo tą vakarą liūtai stalus ir komandas, kažkuri dar trupučiuką suriaumojo, kad jų per mažai, palyginus su kitomis komandomis, todėl jiems reikėtų pridėti balų, bet buvo nuraminti replikos, „kad ir su balais nelaimėsite“, o laimies tie, kas išsitraukė paskutinių numerį – 3, nes ir šventame rašte yra parašyta, kad „paskutinieji taps pirmaisiais“, todėl kitaip ir būti negali. Vedėjas, atrodo buvo be peteliškės, bet turėjo žavią asistentę, kaip ir priklauso jo statusui. Buvo keturi turai po dešimt klausimų, nes visi liūtai irgi liūtienės po darbų, pakankamai išsekę ir taip, todėl galėjo neatlaikyti įtampos, nors ir taip save bandė paraginti, kas alus bokalu, kas vyno taure, o įpusėjus renginiui dar ir kepsniais visokiais iš puikios „Smakų smako“ virtuvės. Vedėjas klausimų visokių suktų prigalvojęs, kaip koks sukčių sukčius, bet liūtai „krimto juos“ ir labai nesikrimto neatspėję, o save drąsindami ir kitus įbaugindami garsiai džiaugėsi kiekvienu teisingu ir neteisingu atsakymu. Tik tos minutės, kartais lyg per greitai prasisukdavo ir reikėdavo atsakymą rašyti, o tu žmogau ar galėtum atsakyti, kaip banda dramblių ragina savo narius, kurie sugalvojo pasiporuoti jų akivaizdoje? Nesugalvosi, ir mes nesugalvojom prisiūlę drambliams žmogiškų patarimų visokiausių... Įtarimą vedėjas ir viena komanda sukėlė (teisingai atsakiusi), kad tiek daug klausimų (net du) buvo skirti alkoholiui. Abstinentai ir kiti nebegalintys gerti broliai sakė, kad vedėjas ir tie „kurie žino apie alkoholį viską“ yra įtartini, ir, ar tik ne jiems prieš kelis šimtus metų savo knygą buvo dedikavęs garsus prancūzų rašytojas, bet tegu šį kartą būna nutylėta dedikacija ir rašytojas. Juk tai protų mūšis ar ne? Blyneliai, tautiniai valgiai ir c-stringai visiems, žinoma, buvo tik „siemkes“, nes liūtai žingeidūs yra, domisi naujovėmis. Garsams, užtat, liūtų klausa pakankamai išsiderinusi buvo, ir ne visi jauną Lemaną skyrė nuo irgi jauno Jankavičiaus, arba Bachą nuo Hendelio, tačiau estą suprato visi, nes jis, juk, lėtai kalba. Mūšis baigėsi, ir kaip buvo šventame rašte parašyta taip ir nutiko, paskutiniai tapo pirmais, visi smagiai pasijuokė, gerai pasibuvo, dar aptarė artėjančio renginio reikalus ir išsiskirstė, kaip rašė, su vienu litu ir visais kitais litais į nebūtį iškeliavusi Žemaitė, „išsivaikščiojo po savo gyvenimus“ iki kito karto. Tiesa, nugalėtojai laimėjo kepurę, tą pačią iš kurios traukė laimingus burtus, ir dar kalba apie kepurę nebaigta... Surašė viską kaip buvo, kepurę atgavęs Jonas.

TRADICIJA

Tradicija yra tokia, kad Šiaulių rajono „LIONS“ klubo vyrai, visuotinio kalėdinio šurmulio apimtoje kasdienybėje, randa laisvesnę popietę, kad galėtų atlikti tradicišką, vainikuojantį besibaigiančius kalendorinius metus, aktą – aplankyti Kuršėnų lopšelį-darželį „Eglutė“. Tradicija, besitęsianti jau beveik dešimtmetį, kai klubas globoja dvi neįgalių mažųjų vaikų grupes, siekdami, kad jiems ir su jais kantriai dirbančiomis auklėtojomis ir jų pagalbininkėms būtų nors truputį lengviau, nors truputį šviesiau kartu būti. „LIONS“ vyrai darželiui padovanojo daug reikalingų dovanų: baldų, akvariumų, kompiuterių ir šiemet, vėl tradiciškai, sužinoję ko reikėtų, vyrai apsilankė čia. O čia tradiciškai vyrų laukė šiltas priėmimas, su pamąstymais apie praeitį ir ateitį, su pamąstymais apie gyvenimą, vieniems tik prasidedantį čia, o kitiems skaičiuojant darbus, rūpesčius ir kasdienybės gaudesį besiklausantiems. Tradiciškai apžiūrėjus globojamų grupių patalpas, pasidžiaugus visiems kartu siekiamais rezultatais ir ateities svajonėmis, juk Kalėdų, svajonių išsipildymo metas, vyrai, linksmųjų darželio šeimininkių buvo pakviesti pabendrauti. Pavydėkit neatvykę čia, nes tradiciškai liūtų čia laukė patiekalas, kuris gal ir nėra nacionalinis lietuvių valgis, bet darželyje jis tradicinis – bulvių plokštainis, arba kaip žemaičiai sako „kugelis“. Prezidentas tardamas žodį nedaugžodžiavo, nes „kugelis“ yra valgomas šiltas, todėl pasidžiaugė ilgamete draugyste ir pažadėjo tradicijos nekeisti. Atsakydama prezidentui, daug funkcijų lopšelyje - darželyje atliekanti, laikinoji vadovė nuoširdžiai dėkojo už bendravimą ir paramą, visų vardu tuo pačiu ragindama nešaldyti to tradicinio „kugelio“. Kas gera ir kas skanu, paprastai ilgai netrunka, nes vyrų tarpe buvo tokių užsiėmusių „liūtų“, kurie iš vieno renginio Šiauliuose „atbėgo“ pusvalandžiukui čia, kad vėl lėktų, į trečią per vieną vakarą renginį ir vėl Šiauliuose. Kitas, žiūrėk, dar buvo prisižadėjęs iš kažkurio savo renginio užeiti, bet ne visada gali pasirinkti, žiūrėk prieš tas Kalėdas, tas renginys ima tave ir pasirenka pats..., ir pasižadėjęs, žinoma, kad neatėjo. Bet tradiciškai tai nieko nestebina, nebent to, prie papuoštos eglutės stovinčio netikro Kalėdų senelio labai tikroviška šypsena, linkinti visiems ramių ir gerų Kalėdų, bei artėjančių naujų metų. Pabaigoje vyrai dar pasvarstė, gal kuris nors galėtų pretenduoti į laisvą lopšelio – darželio vadovo vietą, kandidatų atsirado tinkamų, tik deja kandidatai neparodė didelio noro, nors darželio moterys ir sakė, kaip geria būtų, kad ateitų vadovas vyras. Vienam tokiam vyrui darbovietė būtų kaip tik šalia namų, tik per kiemą pereini, bet atrodo net ir tai neatrodė viliojančiai. Todėl ir išėjo „liūtai“ tradiciškai susimąstę, matyt, apie gyvenimą, nes gyvename juk svajonių išsipildymo laukimu. Tokios išeina yra tos tradicijos, kurių keisti nebūtina, nes pripranti prie jų, susigyveni su jomis, o čia žiūrėk, artėjant Kalėdoms pradedi nebesuprasti kodėl dabar taip ima norėtis „kugelio“... Valgęs „kugelį“ „liūtas“ Jonas.

RYŠKUS PĖDSAKAS

Saulėtą, vasariškai šiltą penktadienio (10-03) pavakarę Šiaulių rajono „LIONS“ vyrai suvažiavo ar pėsti atpėdino prie Kuršėnų „Palangikės“. Tiesa, tokių atsirado nedaug, nors ir vienos rankos neužteko suskaityti buvusių, nes daugiau buvo priežasčių nebūti, ir tos priežastys anot prezidento Raimondo pateisinamos, svarbiausioji ir populiariausioji buvusi – mokytojo diena. Bet susirinkę vyrai neskaičiavo nei kiek yra iš viso ar kiek nėra, kaip neskaičiavo ir kiek virš šimto pušaičių buvo pasodinta į pernai metais pradėtą prižiūrėti čia besiformuojantį skverelį. Sodino „liūtai“ tiksliai vadovaujami prezidento, (o jis kaip koks N. Cruščiovo laikų partijos sekretorius, kuris mokė kvadratiniu – lizdiniu metodu sodinti kukurūzus), kur, kokia tvarka ar netvarka, linija ar kreive sodinti pušeles. Keletas vyrų įtartinai greitai sulaužę kastuvus likusiems sodintojams padavinėjo pušaites, įtartinai jas vadindami „sėklomis“. Čia matyt vis tie „bobų vasaros kerai“ veikė kai ne kuriuos. Vietiniai gyventojai į „liūtų“ talką žiūrėjo palankiai, siūlė vandens, palaistyti pušis, net šlangą per tvorą išmetė, o baigus darbą dėkojo, sakydami, kad gerą darbą darome. Žinioj kad gerą, sodiname pušyną. Toks buvo antrojo susirinkimo pirmas darbotvarkės klausimas. Antras klausimas buvo svarbesnis – Metų veikos plano tvirtinimas. O klausimo svarba reikalavo iškilmingesnės vietos, todėl suvažiavo visi į Taco picą. Užsisakė pradžiai po picą ir gurkšnodami alų išklausė sekretoriaus pateiktą metų veiklos planą, bei vienbalsiai patvirtino. Dirbti (tarnauti) vis tiek visiems reikės, todėl nėra prasmės ginčytis, ypač po medelių sodinimo. Toliau buvo kalbama apie kvietimus į renginius. Į Vilnių nuspręsta pagal galimybes važiuoti, nes darbo diena ir tolimas kelias, jeigu kam sutaptų darbas ir kelionė tas ir apsilankysiąs. Paminėjus Palangos moterų klubą, nepaskelbus datos, kad reikia vykti, užsirašė iš karto „liūtas“ Adolfas. Patinka jam pajūrys ir kopos, nors visiems patinka ta vieta Lietuvoje, bet Adolfui, ko gero, labiausiai, be to reikia ir to jodo dar įsikrauti prieš ilgą šaltąjį sezoną. Smagiai pasisėdėta buvo, o dar į pabaigą sėdėjimo Česlovas pakvietė visus pas save valgyti blynų, mat jo Diana, prikepė, o po picų jų turėjo užtekti visiems. Susigundė vėl gi Adolfas, nes jie išvažiavo dviese namo, kiti kas kaip, o jau ir lauke sutemę buvo, beveik visas vakaras ištikęs. Gerai praleidome penktadienio vakarą, tvirtai nusprendę, kad klubas prie „Palangikės“, paliks ryškų pėdsaką ir ilgam.   Sodinęs pušis Jonas Kiriliauskas

MIESTE ANT SEPTYNIŲ KALVŲ...

Gražų ir pakankamai vėlyvą sekmadienio rytą (2014-09-21), trys vyrai važiavo Vakarų kryptimi, nusiteikę pietums išklausyti Šv. Mišių, ant vienos iš septynių kalvų stovinčios bažnytėlės, turinčios titulą - Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų. Kelionė neprailgo, nes trejetas vyrų šeštadienį ir penktadienio pavakarę buvo praleidę turiningai, todėl buvo ką papasakoti ir ką pasiklausyti. Telšiai pasitiko su saule, geru oru ir šventės nuojauta. Užlipę prie šventoriaus, nuo kalvos išvydome įstabų vaizdą į Masčio ežerą su sutvarkytomis pakrantėmis ir sala, o čia pat reginiu besižavėjęs bažnyčios vikaras pasilabinęs su mumis pasakė, kad niekaip negali atsižiūrėti tuo vaizdu. To žemaitiško grožio pakerėti trys vyrai nusifotografavo Masčio ežero fone, Prezidentui (vienam iš trijų vyrų), nusistebėjus neregėtu dar ir netikėtu grožiu. Bet suskambus varpams patraukėme bažnytėlėn, kuri kažkada buvo cerkvė ir tolimais 1935 metais buvo pašventinta kaip katalikų bažnyčia, kuri jau buvo sausakimša, pamaldžių žemaičių, ir uniformuotų LIONS atstovų. Trys vyrai mišias išklausė stovėdami, ypač dvasingu veidu klausėsi Prezidentas, kartais jo būsena pereidavo į pakylėjimą (nuo prezidentinių rūpesčių naštos), ypač visi vyrai buvo pakylėti, kai Šv. Mišias aukojantis parapijos klebonas prelatas (titulas toks bažnytinėje hierarchijoje, sekantis jau galimai - vyskupas) pasakė, išsakyti tyliai norą ir paprašyti Viešpaties jo išpildymo. Prelatas pamokslo metu pakvietė visus į Viešpaties vynuogyną (Šv. Evangelijos metafora – tarnavimas Dievui ir žmonėms) parapijiečius taip, kaip darbuojasi LIONS organizacija. Ta žinia ne tik tris vyrus, bet ir visus LIONS narius pakylėjo. Po to ilga procesija šventoriuje susirikiavo su pašventinta Telšių LIONS moterų klubo vėliava priešakyje ir dūdų orkestro vedami visi žygiavo į dramos teatrą, kuriame laukė vaikų priešinių paroda ir Lauros studijos jaunųjų atlikėjo koncertas. Jo metu trys vyrai pamatė daugybę personažų: kokteilių gamintojų, jogų, Pepe Ilgakojinė dar buvo viskuo nepatenkinta, nepatiko jai net Telšių Mero (čia buvo ne personažas, o tikras veikėjas) kalba, žodžiu daug visko buvo. Sekretorius (antras iš trijų vyrų) taip įsijautė koncerto metu, kad Laurai paklausus kas lanko mokyklą, pakėlė ranką, nekreipdamas dėmesio, kad buvo klausiama kas lanko mokykloje pirmą klasę. Jam norėjosi gauti iš Lauros rankų šokoladuką su jos atvaizdu, dėl kurio taip varžėsi prie scenos būrys Sekretoriaus (gal būt) klasiokų. Tris vyrams nuobodžiauti koncerto metu nebuvo kada nes reikėjo daryti mankštą, jogą, net šokti (sėdint), nes atvirai pasakius, visi trys norėjo gauti tų šokoladukų, bet galų gale nė baliono geltono su Telšių LIONS klubo simbolika nebeliko, vis tie klasiokai pirmesni (Sekretoriaus) buvo, nors ir kaip visų širdelės plakė tuk tuktuk... Koncertas baigėsi ovacijomis, o trys vyrai gavę iš Telšių LIONS moterų dėmesio ir koordinates pasileido atgal į mašiną, kurią paliko vienos iš kalvų papėdėje. Kelionės metu Prezidentas negalėjo atsigrožėti žemaičių sostinės grožiu ir pažadėjo dviem vyrams daugiau, kai atvyks į Telšius pasivaikščioti po miestą ir nebesėdėti rūsiuose, kaip darydavo iki šiol. S. Daukanto gatve, kaip tikri telšiškiai patraukėme link moterų klubo būstinės. Čia tris vyrus pasitiko svetingai (susimokėjo už pavakarius), paspaudė ranką Prelatui, kuris vėliau palaimino maistą. Rinkosi vakarėlio dalyviai, svečiai ir visos pasitempusios, uniformuotos Telšių LIONS klubo moterys. Trys vyrai išgėrė po taurelę baltos (Sekretorius taurę vandenėlio su citrina, kad šypsena sumažėtų), nusprendė, kad šventė tik prasideda, o moterys jau visos gražios. Kas čia per stebuklas galvojo pamiršę, kad tą sekmadienio dieną kalendorius bylojo prasidedant Bobų vasarą, o kas nežino simbolikos tos dienos tegu paskaito trečio vyro knygos „Ženklai“ pirmąją novelę tokiu pačiu užvadinimu. Taigi, šventė prasidėjo, o kaip paprastai būna, laikas stebuklingai greitai pralėkė ir pamatė trys vyrai, kad paliko beveik vieni su Telšių liūtėmis, kurios įtartinai ėmė užuolaidomis langus dangstyti (trijų vyrų širdelės vėl ėmė plakti tuk tuktuk, maža kokie papročiai kitame rajone yra?), todėl netikėtai šeimininkėms ruošėsi sprukti namolio, tik lengvai ištrūkti nepavyko, teko dar kartą paaukoti pinigėlių likučius, už tai gauti ketvirtį kepaliuko baltos duonos, „ką tik iš pečiaus“, dar daug šypsenų, rankų paspaudimų ir pažadą nuo šiol ir iki dienų pabaigos lankytis Šiaulių rajono LIONS klubo renginiuose. Grįžo trys vyrai namo pakilios nuotaikos, pailsėję, girdėję Dievo žodį, trumpam stabtelėje  pakelėje (degalinėje), po to kurdami metų veiklos planą skubėjo namo, kad su šviesa grįžti, nes pirmadienis jau visai ne už kalnų. O visi nebuvėliai pavydėkit dabar visus metus iki kito tokio puikaus renginio Šventos Žemaitijos sostinėje, pas svetingas LIONS klubo moteris...   Trečias vyras vardu Iždininkas, užrašęs viską taip kaip buvo.

PRADŽIA. SEZONO STARTAS

Rugsėjo 15 dienos saulėtą pavakarę Šiaulių rajono liūtai (14 iš 23) susirinko į „Smakų smaką“, į savo būstinę pradėti naujo sezono. Suskambo „LIONS“ himnas, kurio priedainį nedrąsiai, kaip nac. krepšinio rinktinė sugiedojo vieną kitą žodį, na bet suprantama, kad nedrąsu po bokalo alaus ar vyno giesmes traukti, juk  savo esme mes esame kukli tauta, ne tik visokiose ten eurovizijose, bet ir himnų giedojimuose... Sveikinimo kalbą nuo stalo kampo rėžė naujasis prezidentas Raimondas Bernotas, net išrasojusia kakta, nes vasariškai šilta dar ir už lango ir viduje. Visi audringais aplodismentais priėmė sveikinimus ir prašė nesijaudinti tik nesijaudinti naująjį prezidentą. Po to, irgi, naujasis sekretorius Martynas Rusteika pristatė darbotvarkę ir klubiečiai išsiilgę tarnavimo ėmė gvildenti jos klausimus. Papasakota buvo apie  „liūtų“ Forumą Panevėžyje, kas ne kuriems nariams sukėlė pavydą, kad tokia graži šventė buvusi ir dalyviai visi gražūs buvo (nuotraukoje, kuri keliavo per rankas). Aptarti nauji uždaviniai ir siekis kelti klubo prestižą savo ir visuomenės akyse. Jaunimo reikalų koordinatorius Dalius Ablingos pasakojo apie jaunimo stovyklavimo ypatumus Suomijoje ir kituose pasaulio pakraščiuose, bei ragino aktyviai priimti kitą vasarą atvykstančius vaikus į savo namus, nesigailėti dviračių, maisto, dėmesio irgi kitokių smulkmenų. Po to buvo aptariamas metų veiklos planas, kurio „griaučius“ sekretorius pristatė, pasiūlydamas teikti savo pamąstymus ta tema, ir kad pasipylė siūlymai, kaip iš gausybės rago. Buvo siūloma (be kita ko): pasodinti medelių ir pasodinti visus į mokyklos suolą bei pasivaikščioti po sutrikusios psichikos ar koordinacijos erdves, susipažinti su akvareline tapyba ir daugiavaike motina, kuriai reikia mūsų pagalbos. Buvo siūloma (primygtinai) organizuoti klubiečių suėjimą (kur nors) vienų, siūloma eiti į pirtį ir dar daug kur eiti ir važiuoti. Kaip buvo pastebėta, kad ko neįgyvendinome pernai, įgyvendinsime šiemet, o ko nespėsime liks kitiems, ateinantiems metams. Dar buvo išdalinti lipdukai, simbolizuojantys narystę klube, kuriuos reikia klijuoti ant mašinos lango, paskui dar buvo apdovanoti dešimt metų klube atitarnavę veteranai, tartasi dėl vizito pas Telšių „liūtes“. Dar dėl visko buvo tariamasi, o laikas pasibuvimo kartu tiksėjo į pabaigą. Išsiskirstyti niekas labai neskubėjo, bet sezonui buvo duotas startas, ir visi su viltimi, kad jis bus toks pat sėkmingas spaudė vieni kitiems rankas ir važiavo namo, o galvose virė planai, maišėsi idėjos ir cementavosi ryžtas ir toliau tarnauti...   Dalyvavęs sezono atidarymo apeigose Jonas Kiriliauskas.

LIONS FORUMAS PANEVĖŽYJE

Saulėtą šeštadienį iš Kuršėnų pajudėjome geros nuotaikos, kelionė laukė netolima, Aukštaitijos sostinė – Panevėžys, kuris dar pasirodo šventė miesto šventę, be to šiemet šitas miestas dar ir kultūros sostinė. Važiavome į forumą, į LIONS naujo sezono atidarymą, prezidentų įšventinimo šventę ir į kitus renginius. Mūsų komanda: Raimondas, tuo metu dar neoficialus prezidentas, Martynas, toks pat sekretorius, aš, toks pat finansininkas (be portfelio), Darius, kuriam reikėjo vaistų, važiavo dar pora liūtienių, nes Dalius, tas kur jaunimo reikalų koordinatorius klube į šventę buvo išrūkęs ryte, taip jam norėjosi švęsti... Šiauliuose, paėmėme dar Česlovą su Diana, o paskui dar tris šiaulietes liūtes, kurių viena vardu buvo Jūratė, o kitos ne (Jūratės). Autostradoje neoficialus prezidentas pasiūlė karšto gėrimo, kurio atsisakė tik neoficiali prezidentienė, o Darius pasijuto žymiai geriau ir papasakojo apie durpių pramonę Pabaltyje ir Rusijoje. Toliau jau viskas vyko greičiau. Pavalgėme verslo pietus – sriubos už 7 lt., ir nubėgome inauguracijon. Ten mūsų prezidentą oficialiai prisaikdino ir visa komanda su flagmanu (vėliavnešiu - vimpilnešiu) Martynų priešakyje patraukėme sudalyvauti eisenoje. Vėliavos (vimpilo) neatidavė visą žygiavimo kelią nuo katedros, kur dar diskutavome ar mūsų Martynas neša panašią į bažnytinę vėliavą ar ne, bet mūsų ginčą nutraukė suskambę varpai, o čia dar eisena pajudėjo. Gatvių šaligatviai buvo pilni žmonių, mums mojavo šaukė, visi tik į Martyną žiūrėjo ir skaitė, ką jis ten aukštai virš galvų neša, o čia dar sumaišties įnešdavo Dalius garsiai tvarkantis verslo reikalus su vokiečiais ir panevėžiečiai kraipė galvas negalėdami suprasti, ar Šiaulių rajone vokiškai kalba visi. Bet viskas kada nors baigiasi, taip baigėsi ir eisena, o mes nuėjome į savo autobusėlį pailsinti kojų, dar prezidentiško karšto gėrimo paragauti, nes laukė dar fiesta. Mūsų darnų kolektyvą organizatoriai išskaidė į daugybę dalių, o mūsų sumanymas su Martynu, kad mes pora organizatorių neįtikino, sakė tradicinė pora turi būti, mes neįsižeidėm, atsisėdom prie gretimų staliukų, kur Martynui labiau pasisekė, nes sėdėjo beveik vienas su pulku liūčių ir dar mažą liūtuką reikėjo pasupuoti vežimėlyje. Šventė įsilingavo, ypač kai uždainavo pats K. Kerbedis, tada jau ne tik svečias iš Libano šoko, bet ir du švedai iš Kalmaro ėmė judėti. Česlovas gavo apdovanojimą už nuopelnus organizuojant labdaros renginius ir gubernatorius paprašė jo tarti – du žodžius, na kad ir „myliu jus“, tai ne, Česlovas kad prabilo, kad pažėrė kalbos, kad salė susižavėjusi ėmė garsiai ploti, tarsi būtų pasakęs „myliu jus“. Bet jau apie vidurnaktį, ar po, kažkaip laikrodžio neįžiūrėjome patraukėme link savo transporto priemonės, šiauliečių liūčių atsirado viena daugiau. Šventė tęsėsi, buvo sakomi tostai, eilėraščiai, anekdotai, net apdovanojimai įteikiami „kelioninės nominacijos“. Kelionė neprailgo ir rytojaus pradėjęs jau šviesėti dangaus kraštelis žadėjo sunkią dieną, kada nieko nesinori imtis, ir viskas krenta iš rankų, bet jautiesi pailsėjęs, kad ir kaip paradoksaliai skamba, jautiesi pakylėtas, kol pirmadienis vėl pastato į vietą, nors kalendorius bando įtikinti, kad ir pirmadienį gali būti daug švenčių, kad ir Šilinės, ar statybininkų diena, tik pagalvoji sau, kad gaila, kad praėjusi diena nesikartoja ir forumo reikia laukti visus metus... Forumą savo akim stebėjęs Jonas K.   Nuotraukos iš forumo galerijoje :)

ĄŽUOLIUKŲ SODINIMO YPATUMAI

Pats paskutinis Šiaulių rajono LIONS klubo 2013-2014 metų sezono akordas šį sykį nuskambėjo prie Agailių bažnytėlės, kuri randasi Kuršėnų urėdijos miškuose, važiuojant link Šakynos vingiuotu vieškeliu, kol atsiremi į mišką (čia dar nežinantiems, kur yra bažnytėlė). Jau dešimt metų „liūtai“ čia turi savo nedidelę teritoriją, kurią apsodino ąžuoliukais. Kiekvienas naujas narys turi pasodinti savo ąžuoliuką ir nors kartą metuose jį palaistyti, tokia tradicija ir didžioji dauguma klubo narių jos laikosi. Šį kartą buvo sodinami trys nauji ąžuoliukai, du naujų narių, ir vienas ne naujo, bet primygtinai norintis turėti savo, nes per dešimt metų kai kurie broliai liūtai pradėjo maišytis ir nebeatsekti, kuris yra kurio, nes visi nori didesnių, geriau prigijusių... Sodintojams, turintys savo ąžuoliukus paslaugiai tempė vandenį didžiuliais kibirais, iš šulinio, esančio už bažnytėlės ir šalimais beaugančio naujo kryžių kalnelio, kurio stebuklingo vandens atsigėrus (pasakoja žinovai) galima labai atjaunėti, be jokių ten plastinių operacijų ir kamieninių lastelių invazijų, tačiau reikia žinoti, kada iš to šulinio atsigerti būtina, kad tai įvyktų. Su stebuklais, kaip ir ąžuoliukų sodinimu nėra taip paprasta. Vandens niekas negėrė, bet girdė ąžuoliukus, tuos tris, kuriuos pasodino, nes kitų laistyti iš po liūčių paprasčiausiai nereikėjo. Paskui vyrai ir moterys irgi vaikų pulkelis susėdo pavėsinėje pasistiprinti, jėgas atstatyti, po sodinimo, laistymo ir fotografavimosi ceremonijų. Prasidėjo diskusijos apie įvairių nacionalinio paveldo gaminių legalizavimą ir kitokių planų kūrimą. Vėliau buvo pravažinėjamas motoroleris (49 m³), visų vaikų džiaugsmui, ne „harlis“, bet miške visai neblogai buvo pavažiuota, vienam net pasvirus labai smailiu kampu teko paliesti kelio dangą, bet nepavojingai gyvybei viskas baigėsi, nes liūtas chirurgas sakėsi esąs pavargęs nuo vandens nešimo ir nenorėtų miško sąlygomis kam nors teikti kokią nors medicininę ar brolišką pagalbą. Laikas buvo greitesnis tą ketvirtadienio vakarą (05-22, kuri pasirodo buvo tarptautinė biologinės įvairovės diena). Prie Agailių bažnytėlės biologinė įvairovė tiesiog bujojo, gyvenimas ir be mūsų čia virė: čiulbėjo paukščiai, šlamėjo jauni ir gležnus medžių ir krūmų lapeliai, zyzė uodai ir motorolerio variklis, visi kvėpavo pilna krūtine gaivų miško orą, o pakilus vykti namo, staiga visiems netikėtai suskambo bažnytėlės varpas. Visi atsigręžėm į ją pagauti nuostabos senovės graikų prasme (po tokios nuostabos ateina susimąstymo momentas, taip manė tie senovės graikai, kurie buvo labai išmintingi, nes sakė, kad nustebimui daug nereikia, pamatei debesį, žydinčią bulvę (čia jau lietuvis filosofas A. Šliogeris sakė, ne graikai), ar netikėtai išgirdau varpų gaudesį, ir nustebai, ir paklausei)..., ir mes visi mintimis paklausėme, o kas čia dabar per stebuklas, kad skambina, kaip kažkas pastebėjo, kad pakankamai profesionalai skambina? Pagalvojau, kad graži legenda turėtu susidėlioti, kurios esmė tokia, kad kai patys bažnytėlės varpai suskamba, tada yra metas atsigerti vandens iš stebuklingo šulinio ir tada atjaunėsi, kaip jau buvo aukščiau pasakyta... Bet šį kartą varpai skambėjo ne patys (o visi dalyviai jau buvo atsigėrę), greitai pamatėme ateinantį atsakymą į mūsų klausimą, kas skambino, ir iš plačios šypsenos to atsakymo veide matėsi, kad skambintojas ką tik įgyvendino vieną iš savo, gal būt, gyvenimo svajonių, paskambinti varpais. Tokie yra, apipinti legendų, stebuklų ir svajonių išsipildymo ąžuoliukų sodinimo ypatumai prie Agailių bažnytėlės, kiekvieno sezono pabaigoje... Girdėjęs varpų skambėjimą J. Kiriliauskas

SEZONO PABAIGTUVĖS KURŠIŲ MARIOSE (prisiminimai žiūrint pro autobuso langą)

Šiaulių rajono LIONS klubas turi gerą, gyvuojančią jau tiek pat, kaip ir pats klubas metų tradiciją – sezoną užbaigti ešerių žvejyba Kuršių mariose. Tai yra pati skaitlingiausia ir smagiausia klubo išvyka, kuri ir šiemet buvo suplanuota gegužės 16 ir 17 dienomis. Kai kuriems „liūtams“ tai yra vienintelė metuose žvejyba, todėl yra labai laukiama ir jai yra labai rimtai ruošiamasi. Vyrai, daiktų, meškerių, masalo žuvims ir sau pasiima didžiausias kuprines irgi visokius krepšius, kibirus, bei mažesnius įrankius ir prietaisus, kurie gal bus (o gal ir nebus reikalingi), bet, kad kas nors tik neįvyktų, geriau daugiau. Autobuso bagažinė užpildoma taip, kad adatos neprakiši, o ir ant sėdynių, po sėdynių, virš galvų daiktų prisištampuoja, tik žiūrėk neužkibk ant kokio. Vyrai į žvejybą važiuoja rimtai nusiteikę, aprangomis žvejybinėmis – paradinėmis pasipuošę, kitas žiūrėk ir Marse nesušaltų kokia pasidabinęs, žodžiu gražu žiūrėti. Svarbiausia visi linksmi, visi žodingi, šypsosi, nors dar niekas iš jubiliejaus dovanų nedavė. Kelionė netrunka prabėgti, žiūri jau ir Šilutė ir jos tradicinė Maxima, kur paimami ne tik žvejybos bilietai, bet ir dar užperkama provianto įvairaus masalo, net ledų. Toliau jau viskas įgauna pagreitį: Mingė, laivas, lėtas plaukimas iki marių, marios, greitas plaukimas ir pagaliau stojame. Prasideda didysis žvejojimas ir jeigu kas nors, tuo metu, kai vyrai vynioja meškeres ir meta pirmus bandymus, nutapytų ar bent jau nufotografuotų jų veidus, kolektyvinis visų tokių „liūtų“ portretas vadintųsi „Aš pirmas!“. Vėliau, jau po pakirsto pirmo ešerio, nuotaikos pasikeičia, nors daugelį dar galėtume įvardyti „Antras irgi gerai!“, bet po trečio ešerio, trumpam visi transformuojasi į portretą pavadinimu „Viešpatie, kam apleidai?!“, bet tik trumpam, nes procesas nesustoja ir visiems kimba, ar iš marių, ar nuo stalo, o ko daugiau reikia. Žvejyba tęsiasi kol jos nenutraukia vakaras, naktis, ar dar kokia rimta priežastis. Nakvynė laive, vietos daug, o gegužės naktis tokia trumpa... Penktą valandą nekantriausieji žvejai, tyliai, kad nepažadintų ilgiau žvejojusių, kaip nakties šešėliai išslenka žvejoti, saulė pasirodo, pažadina keltis kitus, kurie vakar dar neaptenkino savo noro sugauti jei ne auksinę, tai bent dryžuotą žuvį. Laivas, per naktį dreifavęs, atgyja, ir pilnas judesio, kalbų. Kažkas šveičia pridegusį nuo vakarykščio plovo virimo puodą, kažkas kepa kiaušinienę, kažkas žuvis šeria prie borto, visi juda kruta, nors yra ir nekrutančių, nebyliai bylojančių, kad vakar buvo sunki diena. O ešeriai įnoringi, ir kimba, ir nekimba, oras geras, nors imk ir negrįžk į krantą... Paskui dar atsiranda puodas žuvienės iš trijų ešerių, lašinių ir dar kažkokių ingredientų, gal valgomų, o gal... Karštimas mariose gerai, sako patyręs „liūtas“ ir karštimo greitai nelieka, tik vėjas barsto smulkiais pelenais sudėtus laivo priekyje daiktus, tarsi užmaršties dulkėmis norėdamas paslėpti praėjusią akimirką... Kažkas ieško meškerės, kažkas vakarykštės dienos, bet visi su ta pačia, tik truputį pavargusia šypsena lūpų kampučiuose, ko liūdėti, juk klubas ilsisi aktyviai, ant marių vandenilio... Paskui vėl viskas greitai: grįžimas, autobusas, kelionė rūkytos žuvies pirkti, paskui kelionė vingiuotais šventos Žemaitijos keliais. Pro bejausmes, išvargusias maloniu nuovargiu akis praslenka legendiniai Medininkai, dabar Varniais vadinami, buvusi vyskupystės sostinė, kažkur šmėsteli rodyklė į P. Višinskio tėviškę, paskui žiūrėk Kolainiai po dešine paliko, o juk čia L. Ivinskis mokslus ėjo pas bernardinus mokykloje, o antai iš parko kyšo Beržėnų dvaro bokštas, o Beržėnai kažkada buvo mūsų valsčiaus sostinė, o va jau ir Užventis, po kurį „rūgodama“ daktarus irgi felčerius iš Kuršėnų parvažiavusi, kažkada blaškėsi pati klasikė Žemaitė, ieškodama vaistų, savo susirgusiam vyrui. Daug dar ką pravažiavome, tik niekaip nenorėjome pravažiuoti nesustoję degalinių, degdami tokiu instinktyviu noru pasipildyti savo bakus, kas ledais, kas alum visokiu, ar dar kuo nors. Ypač kai, buvo įteikti apdovanojimai už didžiausią ešerį, ir linksmiausius plaučiu, kaip vargonus, laureatai norėjo atsidėkoti, nors ir kiti neatsiliko, nesėdėjo autobuse, anot klasikų Valančiaus ir Žemaitės „kaip grobą putę“, kas rūkytą žuvį taršė, kas sveikinimą į M-1 Plius siuntė, težino Lietuva, grįžta vyrai su F. Sinatros daina lydimi, ne šiaip sau, kas tyliai  snaudė, kas per posūkius sunkiai laikėsi sėdynėje, bet juk tai visa iš nuovargio, ne taip paprasta beveik parą meškerykotį rankose išlaikyti. To moterys juk niekada nesupras... O štai ir Kuršėnų pirtininkų sostinė Kalniškiai. Čia paskutinė stotelė, dar kažkam reikia atsigerti alaus bokalą, nes toks yra geresnis negu iš butelio, ir namo nėra ko skubėti, nors ir lietus kaupiasi Toliau, jau lieka tik atsisveikinimai, rankų paspaudimai, daiktų rankiojimai, ieškojimai rūkytos žuvies, kurios nebuvai pirkęs, žodžiu įprastinė rutina kelionės pabaigoje, paliekant laukimą kitų metų, kitos žvejybos Kuršių mariose ilgesį visagaliui laikui... Jonas Kiriliauskas

Šiaulių rajono LIONS klubo pagalba mažajam Pauliui iš Vinkšnėnų kaimo

Šiaulių rajono „LIONS“ klubas tęsia pradėtą gerumo akciją. Šių metų balandžio 19 dienos popietę, klubo prezidentas Dalius Ablingis su kolegomis klubiečiais: Raimondu Maželiu, Česlovu Greičiumi ir Jonu Kiriliausku apsilankė Šiaulių kaimiškos seniūnijos Irmos Jonauskienės namuose, Vinkšnėnų kaime. Istorija, kaip ir daugelis tokių istorijų paprasta ir sudėtinga. Vieniša mama Irma augina tris vaikus Rūtą (18 metų), Luką (16 metų) ir mažąjį Paulių (4 metai), augina tvarkingai, tačiau pastebėjusi mažojo sūnaus keistą elgesį ir nuvykusi pas gydytojus išgirdo diagnozę – autizmas. Mažasis Paulius susirgo autizmu ( autizmas yra sunkus smegenų vystymosi sutrikimas, kuris sukelia nepakankamą mažamečio vaiko socialinių įgūdžių , bendravimo ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmas apibūdinamas trim simptomais: nuosekliu tam tikrų socialinių interesų nebuvimu, komunikacijos stoka ir pasikartojančiomis griežtos tvarkos veiksmų sekomis... – iš vikipedijos), o tai yra liga, kuria sergantiems vaikams reikia ypatingo tėvų dėmesio, ypatingos priežiūros, ir pagalbon ateina šiuolaikinės technologijos. Pauliaus mama kreipėsi pagalbos į Šiaulių rajono Šiaulių kaimiškosios seniūnijos socialinę darbuotoją Gintarę Bujauskaitę, o ji į Šiaulių rajono LIONS klubą, pagalbos, nes iš vaikų pašalpų gyvenanti šeima negali nusipirkti brangaus ir reikalingo daikto. O mama dirbti negali nes visą dėmesį turi skirti sergančiam vaikui. Klubas savo posėdyje apsvarstė prašymą, pasikonsultavo su autizmą gydančiais specialistais ir nupirko mažajam Pauliui planetinį kompiuterį su specialia, autizmu sergantiems vaikams skirta programa. Šventų Velykų išvakarėse minėtas „gydymo prietaisas“ buvo įteiktas Irmai Jonauskienei ir jos sūnui Pauliui, tokia šios istorijos pabaiga. Po kurio laiko Pauliaus mama paskambino Šiaulių rajono LIONS klubo prezidentui Daliui Ablingiui ir susijaudinusi dar kartą padėkojo klubui už paramą, nes jos Pauliukas visą valandą buvo užsiėmęs su planšetėje instaliuota programa, o tai tokia liga sergantiems vaikams yra nepaprastai daug. Šitas skambutis sujaudino visus klubo vyrus ir buvo pasidžiaugta, kad buvo padėta dar vienam žmogui, tam, kuriam labiausiai reikėjo, nes „liūtų“ pareiga yra tarnauti. Jonas Kiriliauskas  Keletas nuotraukų iš susitikimo su Pauliuku rasite galerijoje: http://lionclub.lt/index.php?page=galerija

ŠIAULIŲ RAJONO LIONS KLUBUI 10 METŲ

Penktadienio pavakarę (2014-04-25) į užeigą „Smakų smakas“ rinkosi iškilmingai pasipuošę vyrai ir damos, rinkosi Šiaulių rajono LIONS klubas ir jų svečiai paminėti dešimties metų klubo  veiklos jubiliejų. Iškilmingą oficialios dalies pradžią skelbė puikus Šiaulių miesto S. Sondeckio menų gimnazijos akordeonistų kvarteto pasirodymas, vadovaujamas mokytojos Marytės Markevičienės. Toliau buvo suteiktas žodis 2013 - 2014 metų sezono Šiaulių rajono LIONS klubo prezidentui Daliui Ablingiui, kuris savo kalboje pasidžiaugė nuveiktais darbais ir ta gera dvasia kuri gaubia rajono „liūtus“ jų atliekamuose darbuose ir kitose veiklose. Po prezidento, žodžio paprašė užeigos  „Smakų smakas“ šeimininkė, padėkojusi klubui, kad pasirinko jų įstaigą, įteikdama visiems vakaro dalyviams po gardžią dovanėlę ir taurę vyno. Pirmasis klubo prezidentas Raimondas Jakutis papasakojo klubo gimimo istoriją. Sveikinimus tęsė Lietuvos LIONS klubų distrikto gubernatorė Kristina Jančienė, dėkodama rajono klubo vyrams už tarnavimą žmonėms, už gerų renginių organizavimą už pagalbą likimo nuskriaustiems. Šiaulių „Alkos“ klubo atstovai, kurie yra „krikštatėviai“ Šiaulių rajono klubo, džiaugėsi savo „krikštasūnių“ buvimo ženklais ir gebėjimu darniai organizuoti savo veiklą. Toliau renginyje grojo akordeonistai palydėti atsistojusių dalyvių ovacijomis ir susižavėjimo šūksniais. Vakaras tęsėsi, prasidėjo tikras LIONS klubų prezidentų paradas, Šiaulių rajono „liūtus“ sveikino ir visko daug linkėjo: Palangos, Telšių, Šiaulių moterų klubų prezidentės su pagalbininkėmis. Prieš ir po vyrų „liūtų“ klubų sveikinimus vakaro dalyviams dainavo solistė Greta Keraitė iš Kuršėnų, kurios tėvelis yra Šiaulių rajono LIONS klubo narys. Rimtai, dalykiškai ir nestokodami humoro vakaro „kaltininkus“ jubiliejaus proga dar sveikino Plungės, Telšių ir Šiaulių LIONS vyrų klubų atstovai. Oficialiosios dalies pabaigoje dešimčiai buvusių prezidentų buvo įteikti prezidentų ženkleliai, LIONS klubo narių sertifikatai tiems, kurie tokių dar neturėjo, ir padaryta bendra kolektyvinė visų dalyvių, bei atskiros: klubo ir klubo prezidentų nuotraukos. Toliau prasidėjo neoficiali dalis, kuri tęsėsi iki vidurnakčio ir ilgiau, buvo smagiai pasišokta, gerai pabendrauta, turiningai praleistas vakaras žymintis dešimtmetį bendro buvimo, bendrų tikslų ir bendrų siekių įgyvendinimo laikotarpį. Jos metu dar buvo pasveikinti rajono „liūtai“ atšventę savo gimtadienius.   Vakarą vedė ir šį trumpą reportažą iš netrumpos šventės užrašė „liūtas“ Jonas Kiriliauskas Nuotraukos pateiktos galerijoje (http://lionclub.lt/index.php?mact=Gallery,m6e73e,default,1&m6e73edir=Desimtmetis%2F&m6e73ereturnid=57&page=57)  

Kai suteiki viltį...

  Per didžiąsias metų šventes Šiaulių rajono kultūros centro salė būna tokia pilna, kokia buvo ir vasario 28 dieną, kada visus geros valios žmonės čia ateiti ir aukoti kvietė Šiaulių rajono „LIONS“ klubas. Žmonių tą vakarą susirinko daug, nes susirinko ne tik gerai praleisti penktadienio vakarą, bet ir padėti savo artimui, kuriam dabar reikia, kuriam dabar skauda, bet kuris turi viltį. „Įgyvendink savo svajonę“ – toks, atrodo yra šių metų pasaulinio „LIONS“ asociacijos prezidento šūkis, toks šūkis tinka ir Šiaulių rajono  „LIONS“ klubo vyrams, kuriuos šiais metais „PADĖTI silpniems, paguosti liūdinčius, sušelpti vargstančius“ veda kuklus ir tvirtas prezidentas Dalius Ablingis. Kaip vėliau prisipažino klubo vyrai, ne vienam virpuliukai per kūną vaikščiojo, kai reikėjo lipti į sceną, prieš pilnutėlę salę, o klubo prezidentui kreiptis į publiką, su padėka ir viltimi, kad Daivai Rumbauskienei gyvenančiai Kairiuose (Šiaulių raj.), kuriai reikalinga chirurginė operacija, visi tą vakarą susirinkę salėje padėsime. Kaip pernai metais padėjome Benignai Petraitytei ir Pakumulšių kaimo, šiemet atvykusį į renginį dar kartą visiems nuoširdžiai padėkojo už tolesnį gyvenimą be skausmo ir vaistų. Atrodo nesudėtinga pilietinė pareiga padėti žmogui, bendruomenei ir nedaug tereikia, kad žmogų, šeimą padarytumei laimingu, ir tam tereiki nedaug, geros valios ir susitelkimo. Kairių seniūnijos pavaduotoja Alma Macijauskienė vėliau nuo scenos sakė, kad negalėjo patikėti, kad į seniūniją kreipėsi žmonės, kurie siūlo pagalbą, ne prašo ko nors gauti, ne reikalauja. Tokie yra tarptautinės „LIONS“ organizacijos veiklos pagrindai, tarnauti, vienyti ir telkti vietos bendruomenes kilniems tikslams, geriems darbams, nes suvienijus pastangas, sutelkus daugiau žmonių, galima ženkliau paremti tą, kuriam dabar labiausiai reikia. Šiaulių rajono meras Algimantas Gaubas dėkojo klubui už tas iniciatyvas, kurias jie vykdo. Kuršėnų parapijos klebonas Saulius Paliūnas remdamasis Šv. Raštu susirinkusiems išdėstė labdaros, aukos ir pasiaukojimo esmę, kuri yra labai paprasta – kas mažiau turi, tas labiau linkęs aukoti artimui savo. Susirinkusiems į vakarą koncertavo solistė Greta Keraitė, moterų vokalinis ansamblis „Melodija“, liaudiškos muzikos ansamblis „Salduva“ ir Lauros studija iš Šiaulių. Renginį vedė žmogus – orkestras Jonas Radzevičius, kurio šmaikštus žodis, ir vietoje, ir laiku ekspromtu trykštantis humoras visiems susirinkusiems dovanojo dar ir gerą nuotaiką. O ta gera nuotaika dar ilgai po to nesitraukė, visi, aš beveik neabejoju, kad visi po to vakaro dar ilgai jautėsi gerai, kaip galima gerai jaustis padarius gerą ir naudingą darbą. Šiaulių rajono „LIONS“ padėkojo koncertavusiems kolektyvams ir renginį vedusiam J. Radzevičiui, fotografavui S. Barasai, bei Šiaulių rajono kultūros centro direktoriui R. Sinkevičiui bei kultūros centro kolektyvui. Rajono „liūtai“ nuoširdžiai dėkoja ir lenkia galvas prieš visus Šiaulių rajono gyventojus atėjusius ir palaikius klubą šioje iniciatyvoje. Nuoširdus AČIŪ visiems.

Kenčiančiai skausmus padės klubas

2014 m. kovo 4 d. Algimantas BRIKAS Šiaulių rajono „Lions“ klubas Kuršėnų kultūros centre penktadienį suorganizavo vakarą, kuriame surinktos lėšos bus skirtos Kairiuose gyvenančiai sergančiai septynių vaikų mamai bei kitiems likimo nuskriaustiems žmonėms. brikas@skrastas.lt Tikslas – padėti žmonėms Kultūros centro scenoje išsirikiavo tamsiais kostiumais vilkintys „Lions“ klubo nariai. Jo prezidentas Dalius Ablingis pilnutėlei salei pristatė šios organizacijos esmę bei tikslą – padėti žmonėms. Šįkart – Kairiuose gyvenančiai Daivai Rumbauskienei, kuriai būtinos chirurginės operacijos. Jai reikia atlikti klubo sąnario ir abiejų kojų kelių sąnarių operacijas. Moterį kiekvieną dieną kamuoja skausmai. Bet ji turinti nuostabią šeimą, nuostabų vyrą, kuris padeda įveikti šias negandas. D. Rumbauskienė atviravo, jog kiekvieną rytą vaikas klausia, ar skauda, ar ji gėrė vaistų nuo skausmo. Alma Macijauskienė, Kairių seniūnijos vadovo pavaduotoja, pasakojo, kad „Lions“ klubas nusprendė padėti puikiai šeimai, kurioje labai gražiai auklėjami vaikai. Pasak A. Macijauskienės, į seniūniją dažnai skambina žmonės, norintys ko nors gauti, paklausti arba ką nors apibarti, bet šįkart nustebino „Lions“ skambutis, – norima kam nors padėti. O po to baimintasi, kad nepamirštų dar kartą paskambinti, kai iš daugelio puikių seniūnijos šeimų, kurioms reikėtų pagalbos, viena jau buvo išrinkta. Pateikia gerų iniciatyvų Seniūno pavaduotoja dėkojo, kad organizacija žmogui padeda ir suteikia viltį. Kuršėniškė Benigna Petraitytė visiems, esantiems salėje, padėkojo už pernai panašiame renginyje aukotas lėšas, kurios jai padėjo įveikti kai kurias sveikatos bėdas. Šiaulių rajono meras Algimantas Gaubas sakė, kad šis „Lions“ klubas yra padėjęs ir Vaikų globos namams, darželiams, kitoms organizacijoms, pateikęs ne vieną gerą iniciatyvą, tarp jų – prie Agailių koplytėlės pasodino ąžuolų. Pagalbos renginį šmaikščiai vedė žinomas žurnalistas ir renginių vedėjas Jonas Radzevičius. Koncertavo Lauros studija iš Šiaulių, liaudiškos muzikos kapela „Salduva“, moterų vokalinis ansamblis „Melodija“, solistė Greta Keraitė. Koncerto pertraukoje vyko Dienos centro lankytojų darbelių paroda – pardavimas.

LABDAROS VAKARE SKLEIDĖSI GERUMO ŽIEDAI

Dešimtmetį švenčiantis Šiaulių rajono „Lions“ klubas surengė labdaros vakarą – koncertą. Pilnutėlė Kuršėnų kultūros centro salė aplodismentais sutiko trisdešimt  kostiumuotų vyrų, kurie susibūrė į „Lions“ klubą, savo veikla stengiasi tarnauti žmonėms, dalintis gerumu. Klubo veiklos gaires ir tikslus pristatė klubo prezidentas Dalius Ablingis. Šiaulių rajono „Lions“ klubas nusprendė, jog šį kartą surinktos lėšos bus skiriamos Kairių daugiavaikės šeimos mamos Daivos Gubauskienės sanarių operacijai finansuoti. Pati Daiva Gubauskienė buvo nepaprastai sujaudinta tokiu „Lions“ klubo narių dėmesiu. Į labdaros vakarą ji atvyko su vyru Leonu ir septyniais vaikais – Simona, Monika, Karolina, Daumante, Gvidu, Vilte ir Gabija. Šeima ūkininkauja, tėtis Leonas sulaukia vaikų pagalbos, o mama Daiva, kiek sveikata leidžia, stengiasi namus prižiūrėti, valgį pagaminti, vaikus į mokyklą išleisti. Labdaros vakare „Lions“ klubui padėką pareiškė Šiaulių rajono savivaldybės meras Algimantas Gaubas, Kairių seniūno pavaduotoja Alma Macijauskienė, Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Saulius Paliūnas.  Labiausiai klubiečiams dėkojo pernai tokiame labdaros vakare – koncerte paramos sulaukusi Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos Beržtvų kaimo Gyventoja Benigna Petraitytė.  Labdaros vakare – koncerte, kūrį vedė televizijos šou atstovas Jonas Radzevičius, koncertavo dainininkė Greta Keraitė, Šiaulių rajono kultūros centro liaudiška kapela „Salduva‘, moterų vokalinis ansamblis „Melodija“, Lauros vaikų studijos jaunieji atlikėjai. Koncerto pertraukos metu susirinkusieji galėjo įsigyti Kuršėnų Dienos centro vaikų su negalia randarbių. Nuotraukos iš renginio

Mankštiname protą

Jau antrus metus Šiaulių rajono LIONS klubo nariai su antrosiomis pusėmis bei atžalomis dalyvavo protų kovų žaidime.  Kaip ir kiekviena darbe norint būti geriausiu reikia kovoti, suburti  komandą ir siekti bendro tikslo – nugalėti. Šiais metais po įtemtų kovų pergalę šventė visi klubo nariai. Tad sėkmės ruošiantis tolimesnėms kovoms. Labai smagu, jog mūsų klubą aplankė I vicegubernatorius Rimantas Misevičius ne tik pristatė Lietuvos  LIONS klubo viziją, bet taip pat įsitraukė į vieną iš komandų.

Kalėdos darželyje Eglutė 2013

Kaip ir kiekvienais metais nuo 2004 metų Šiaulių rajono LIONS klubo nariai aplankė Kuršėnų darželį-lopšelį "Eglutė". Su įstaigos vadovais ir auklėtojais aptarta darželio situacija, globojamų grupių veikla, džiaugsmai ir rūpesčiai, pasidalintos mintys apie draugystę, kuri tęsiasi dešimtmetį. Nuo to laiko klubas padėjo palengvinti ir pradžiuginti neįgaliųjų vaikų kasdienes veiklas.

Šiaulių rajono LIONS klubas skatina moksleivius skaityti

Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka dalyvavo D 131 Lietuvos LIONS klubų asociacijos ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos vykdomame projekte „SKAITYMAS: sėkmė ir džiaugsmas“. Skaitymo konkursas bei šventės vaikams ir jaunimui Lietuvos bibliotekose. Siekiant skatinti moksleivių norą skaityti ir domėtis naujausiais lietuvių ir užsienio autorių kūriniais, ugdyti kūrybiškumą bei kritinį mąstymą Šiaulių rajono LIONS klubas skyrė paramą įvairių, naujų knygų įsigijimui. Šiaulių rajono LIONS klubas džiaugiasi, jog projekto „SKAITYMAS: sėkmė ir džiaugsmas“ piešinių konkurse Kužių vidurinės mokyklos 11 klasės moksleivė Gabrielė Savickaitė tapo prizininke, jos iliustracija Kazio Binkio knygai "... kurio nieks nemylėjo". Iliustracija puikuojasi  taip pat sudarytame kalendoriuje.

Parama nelaimės ištiktiems

Mums   skirtas  laikas gyventi,  mylėti ir džiaugtis  tuo  ką  darom  sau, ką darom  kitiems. Bet mes niekad nežinom  kiek mums  jo, to laiko,  duota. To nežinojo nei  Filipinų, nei  Rygos žmonės. Todėl Šiaulių rajono LIONS klubas prisideda prie Lietuvos LIONS klubų asociacijos iniciatyvos remti “Filipinų nelaimės  ištiktus” ir “Rygos  nelaimės  aukas”.  

Žmo­nių pagalba numalšino skausmus

Merginą kamavo klubo skausmai, bet eilė operacijai, už kurias sumoka ligonių kasos, turėjo ateiti dar negreit. Suorganizavus labdaros koncertą, lėšų buvo parūpinta. Operacija atlikta, skausmai nebekamuoja. Sudilęs sąnarys kėlė skausmus Dar neseniai Kuršėnų dienos centrą sutrikusio intelekto žmonėms Benigna Petraitytė lankydavo per ašaras, įveikdama didžiulį skausmą. Beveik nepakildavo iš neįgaliajam skirto vežimėlio. Juo ir būdavo vežiojama įvairiuose centro renginiuose. O į centrą Benigną kasdien labai traukė. Čia, draugų būryje, ji galėdavo nors kiek primiršti ligą, reumatoidinį artritą, ją atvedusį į Dienos centrą. Didieji skausmai jai kildavo, trukdė judėti, dėl sudilusio klubo sąnario. Jį buvo numatyta pakeisti, bet laukiančiųjų šios operacijos – ilga eilė. Todėl ir Benignai, kenčiančiai skausmus, teko laukti. Vieną dieną į Dienos centrą atėjo keturi vyrai. Centro vadovei Virginijai Norvaišienei prisistatė esą Šiaulių rajono „Lions“ klubo atstovai. Įsikalbėjo ir apie B. Petraitytę, jos skausmus. Svečiai patys bendravo su Benigna. Jie ir į jos namus buvo nuvažiavę. Ir ten pasikalbėjo. „Lions“ klubas ėmėsi merginai padėti. Kovo pradžioje Kuršėnų kultūros centre suorganizavo labdaros koncertą, skirtą surinkti lėšų, kad Benignai greitai būtų pakeistas klubo sąnarys. Jį vedė žinomas renginių vedėjas Jonas Radzevičius, prisidėjęs prie paramos, iki šiol palaikantis ryšius su mergina, ją pasveikinęs su gimimo diena. Laukta sudėtingesnės operacijos Surinkus pinigų, kovo pabaigoje jau ruoštasi operacijai. Medikai manė, kad ji bus sudėtingesnė, todėl ir brangesnė, nei kitokio sudėjimo žmonėms. Vis dėlto operuojant paaiškėjo, kad ji sudėtingesnė nebus. Algirdas Laucevičius, tuo metu pirmininkavęs (organizacijos vadovai reguliariai keičiasi, – red. past.) Šiaulių rajono „Lions“ klubui, sako, jog žinia apie brangesnę operaciją jų nenugąsdino. Labdaros koncerte surinktų pinigų dar yra likę, jie bus panaudoti kitam ligoniui padėti. Dabar B. Petraitytė primiršusi klubo skausmus. Pakalbintos merginos veidą vis nušviečia šypsena. Dienos centro sutrikusio intelekto asmenims direktorė V. Norvaišienė sako, jog su Benigna susipažino 2000-aisiais ar dar net anksčiau. Ji yra lankiusi specialiąją mokyklėlę, baigusi dešimt klasių. Kai Kuršėnuose, Pavenčių mikrorajone, atsirado Dienos centras, jį pradėjo lankyti. Pasak V. Norvaišienės, Benigna – gabi, protinga, geranoriška, padedanti savo likimo draugams. Veda noras padėti Benignai reikia operuoti ir kitą klubo sąnarį. Ji sako, kad šią operaciją jai turėtų atlikti po metų. Tada ateis jos eilė. Bet antrasis klubo sąnarys, atrodo, Benignai nebekelia tiek skausmo ir rūpesčių. „Lions“ klubo nariai ketina labdaros renginius suorganizuoti kiekvienais metais. Juos veda noras, kad žmonės nebūtų abejingi tiems neįgaliesiems, kuriems labai reikia paramos.

Nejaukų kampelį apsodino medeliais

Raimondas Bernotas, miškininkas, šio klubo sekretorius, pasakojo, jog Kuršėnų miesto seniūnas Vytautas Gedmontas pateikė idėją šiukšlinamą vietą šalia karjerų paversti žaliu kampeliu. Būtų atliktas geras darbas miestui. Sumanymas buvo suderintas su Šiaulių rajono savivaldybe. Beveik hektaro plote talkininkai pasodino apie 200 pušaičių, 50 gudobelių. Seniūnija čia jau buvo pasodinusi apie 400-500 klevų. Šį plotą Šiaulių rajono LIONS klubo nariai pasiryžę ir prižiūrėti. „Krašto žinių“ inf.  

Labdaros koncerto lėšos skirtos jaunos merginos gydymui

Beveik dešimtmetį gyvuoja Šiaulių rajono „Lions“ klubas. Į klubą susirinkę vyrai savo idėjas ir gerus darbus skiria tiems, kuriems labiausiai to reikia. Klubas globoja Kuršėnų neįgaliųjų vaikų darželį „Eglutė“, paramą skiria viešajai įstaigai „Dienos centras sutrikusio intelekto žmonėms“, vykdo kitus projektus. Vienas iš jų – Kuršėnų kultūros centre organizuotas labdaros koncertas, kurio metu surinktos lėšos skiriamos Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos Beržtvų kaimo gyventojos Benignos Petraitytės klubo sanario operacijai. Mergina yra jauna, tačiau klastinga liga progresuoja ir be nuskausminamųjų vaistų nebeapseinama, judėti ji gali tik sėdėdama vežimėlyje. Vakarą – koncertą, kurį vedė televizijos šou atstovas Jonas Radzevičius, pradėjo Kuršėnų meno mokyklos fleitisčių duetas. Jas keitė styginių instrumentų ansamblis. Populiarių autorių dainas dainavo L. Ivinskio gimnazijos mokiniai. Koncerto pertraukos metų žiūrovai buvo pakviesti apžiūrėti neįgaliųjų vaikų darbelių parodą. Antroje koncerto dalyje nuostabių autorinių dainų puokštę pažėrė Lauros studijos dainininkai. Šiaulių rajono „Lions“ klubo prezidentas Algirdas Laucevičius padėkojo susirinkusiems ir galėjusiems paaukoti lėšų kilniam tikslui. Jonas Radzevičius perskaitė Kuršėnų parapijos klebono Sauliaus Paliūno laišką. LR Seimo narė Rima Baškienė patikino, kad LR Seimas turi padaryti daug daugiau, kad pagelbėtų neįgaliųjų integracijai visuomenėje. Šiaulių rajono mero pavaduotojas Antanas Bezaras pagyrė „Lions“ klubo vyrus už gerus, kilnius darbus ir atminimo dovaną įteikė klubo prezidentui Algirdui Laucevičiui. Vakaro pabaigoje buvo sugiedotas „Lions“ klubo himnas. Šiaulių rajono savivaldybės inf.

Protų kovos LIONS klube

Šiaulių rajono LIONS klubas su šeimos nariais šiuos metus pradėjo rungtyniaudami "Protų kovose". Po ilgos ir įtemptos kovos pergalę šventė visos komandos. Dalyviai sužinojo daug informacijos apie LIONS klubo asociaciją, vieni apie kitus.

Kalėdos darželyje Eglutė

Kaip ir kiekvienais metais Šiaulių rajono LIONS klubas aplanko remiamą darželį Kuršėnuose "Eglutė". Šiais metais padovanoti baldai mažiesiems. Tegul geri darbai atneša vaikams džiaugsmo.